Vilniaus aukštutinės pilies stogai
XV a. pradžioje.

Ankstyviausiųjų rašytinių šaltinių - kryžiuočių kronikų duomenys kalba daugiausia apie žygiuose dalyvavusius asmenis bei jų pastangas užimti Vilniaus pilį XIV a. II p. - XV a. pr. (1365 m., 1375 m., 1377 m., 1383 m., 1390 m., 1394 m., 1402 m.). Naujausioje istoriografijoje ryškėja, kad ko gero 1365 m. kryžiuočiai pasiekė Vilnių, tačiau pilies nepuolė. Iš Vilniaus pilių puolimų aprašymų (arba, kai kurių tik paminėjimų) sunku susidaryti aiškesnį vaizdą apie jų architektūrą, tuo labiau apie pilių pastatų stogus bei jų dangas, kurie, ko gero, niekuo nesiskyrė nuo Ordino žemėse pastatytų pilių stogų, taigi niekuo negalėjo sudominti kronikų autorių. Suprantama, čerpių (stiegių) stogai tampriai susieti su mūrinių pastatų atsiradimu bei jų raida. Išsamios studijos autorius apie Vilniaus pilių statybą ir architektūrą Napoleonas Kitkauskas, įvertindamas rašytinių šaltinių duomenis pastebi, kad pirmą kartą Vilniaus mūrus pamini Vygandas Marburgietis aprašydamas 1381 m. Kęstučio ir Vytauto kovas su Jogaila. N. Kitkauskas spėja tai buvus Vilniaus pilių mūrus. Čia būtina patikslinti, kad kronikos lotyniškame vertime Vilniaus įtvirtinimai apibūdinami žodžiu - vallum, kuris verčiamas į žodį - pylimas (arba, pylimas su aštriatvore). Theodoras Hirschas, nenurodydamas šaltinio, paaiškinime parašo - Die Mauer (von Wilna). Rimantas Jasas, lietuviško kronikos vertimo autorius žodį - vallum tiesiogiai verčia į - pylimo. Sekant T. Hirschu, N. Kitkausko spėjimas, kad tai, ko gero Vilniaus pilių mūrai atrodo visai įtikinamai, nes Vilniaus miestas tuo metu neturėjo mūrinės gynybinės sienos, tačiau, vis dėl to, nereiktų priskirti Vygandui to, ko jis nėra parašęs. Pirmą kartą Vilniaus pilių mūrai paminimi 1387 m. Jogailos privilegijoje vyskupui Andriui. Aišku viena, kad net mūrinių pastatų bei įtvirtinimų paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose santykinai vėlyvi ir neinformatyvūs, o tokios detalės kaip Aukštutinės pilies statinių stogai visiškai neminimos.

Nr. 1 - Vilniaus aukštutinės pilies XV a. pr. stogų rekonstrukcija. (Pilies pastatų rekonstrukcijos autorius - Napoleonas Kitkauskas, vieno iš įmanomų glazūruotų čerpių išdėstymo variantų, pagal artimiausią Marienburgo analogiją autorius - Vytautas Abramauskas). Pieš. Vytautas Abramauskas.

Seniausiame Vilniaus miesto plane - panoramoje 1581 m. Kelne išleistame Georgo van Bruyneno (Brauno) ir Franso Hoogenbergho „Pasaulio miestų albume“ Aukštutinė pilis vaizduojama nuo pietvakarių. Šio Vilniaus miesto atvaizdo prototipas buvo nupieštas XVI a. vid. Vakarinis bokštas vaizduojamas kresnesniu, o pietinis laibesniu. Bokštus jungia Pilies kalną juosianti mūro siena. Žymus menotyrininkas Vladas Drėma apie šį Aukštutinės pilies atvaizdą parašęs, kad tai ir viskas kuo galima patikėti. Daugiakampiai bokštai vaizduojami cilindriniais su atvirais kreneliažais. Abu bokštai turi kūgio formos stogus. Reikia pripažinti, kad tai pirmas Aukštutinės pilies pastatų (bokštų) stogų atvaizdas. Svarbu pastebėti, kad tiek realiai buvę daugiakampio (aštuonkampio) plano bokštai, tiek miesto plane - panoramoje vaizduojami cilindriniai bokštai galėjo turėti kūginius stogus. Tomas Makovskis 1600 m. Vilniaus miesto panoramoje pavaizduoja Aukštinę pilį nuo vakarų pusės. Vakarinis bokštas tik dviejų aukštų be kreneliažų, beveik lygus su Pilies kalną juosiančia gynybine siena. Jo stogas piramidinis su rutulio formos viršūne užbaigta kryžiumi. Pietinis bokštas kur kas laibesnis, matyt, su daugiakampės piramidės formos stogu su kampiniais erkeriais. Šios miesto panoramos eksplikacijoje 24 numerio paaiškinime šv. Martyno bažnyčia, buvusi Pilies kalne klaidingai vadinama šv. Mikalojaus bažnyčia (S. Nicolai in arce superiori). Bažnyčia pavaizduota be stogo, maždaug šiaurinės gynybinės sienos viduryje (arčiau į rytus). Vėlesni T. Makovskio Vilniaus panoramos variantai panašiai vaizduoja Aukštutinės pilies pastatus bei jos stogus. Karo inžinierius Juozapas Narūnavičius - Naronskis XVII a. vid. rašytame fortifikacijų vadovėlyje pateikia dar vieną Vilniaus aukštutinės pilies nuo pietvakarių pusės atvaizdą kaip neįvardintą iliustraciją (F). Iliustracijoje pavaizduota mūrinė gynybinė siena (su vartais pietvakarinėje dalyje), vakarinis bei pietinis bokštai, gotikinių formų pastatas pietinėje aikštelės dalyje orientuotas rytų - vakarų kryptimi, taip pat kažkokio pastato rytinėje aikštelės dalyje pietinis stogo galas kyšantis iš už pietinio bokšto. Vakarinis bokštas vaizduojamas aštuonkampiu su kupolo formos stogu, pietinis keturkampio plano su piramidės formos stogu, gotikinis pastatas pietinėje pilies dalyje dvišlaičiu stogu. XVIII a. pab. ir vėlesniuose ikonografiniuose šaltiniuose griuvėsiais virtę Vilniaus aukštutinės pilies pastatai vaizduojami be stogų. Pagal XVI - XVII a. ikonografinę medžiagą galima manyti, kad bent iki XVII a. pr. du Aukštutinės pilies bokštai (vakarinis ir pietinis) galėjo turėti čerpėmis dengtus kūgio arba piramidės formos stogus. XVI ir XVII amžių sąvartoje vakarinis bokštas, galbūt, turėjo skarda dengtą dekoratyvinę rutulio formos viršūnę, o 1655 m. prieš pat maskvėnų invaziją galėjo turėti medinį antstatą su skarda dengtu kupolu. Bet kokiu atveju, seniausiuose Aukštutinės pilies atvaizduose negalima matyti Pilies kalno rytinės dalies užstatymo.

Seniausiame 1648 m. Frydricho Getkanto sudarytame Vilniaus miesto fortifikacijų plane Aukštutinė pilis vaizduojama aksonometriškai. Čia vaizduojami vakarinis ir pietinis bokštai, taip pat rytinis pastatas be stogų. Čia reiktų atkreipti dėmesį į vieną svarbią detalę - pilies gynybinė siena prisijungia prie rytinio pastato kampų, bet jo nejuosia. Gaila, bet visų Aukštutinės pilies rekonstrukcijų autoriai sekė daugiau nei šimto metų vėlesnio vad. Fürstenhof'o (1740 m. kitur 1738 m.) plano duomenimis. Šiame plane pavaizduotas aštuonkampio plano vakarinis bokštas, keturkampis pietinis bei pilies rytinis pastatas iš trijų pusių apjuostas gynybine siena. Neseniai surastame XVIII a. pab. Vilniaus pilių plane sudarytame prancūzų kalba (Plan de Horodnica a Vilna) Aukštutinės pilies gynybinės sienos liekanos pavaizduotos tik prie aštuonkampio plano vakarinio bokšto. Pilies pietinis bokštas teturi tris sienas. Pietinė jo siena nuslinkusi šlaitu žemyn. Tai atitinka ir to meto ikonografiją. Taip pat šiame plane vaizduojamas rytinis pastatas. Šiame plane pateikiami duomenys apie Pilies kalno užstatymą atrodo kur kas tikroviškiau, nei XVIII a. pab. P. Rosio plane. Paskutiniame prieš 1831 m. tvirtovės įsteigimą, 1808 m. Karolio Grunerto plane yra įdomi detalė - du bokšteliai (galbūt erkeriai) Aukštutinės pilies rytinio pastato pietinio galo kampuose. Gaila bet 1931 - 1938 m. restauratoriai atkūrė šio pastato kampus nepatikrinę ar būta šių bokštelių.

Pagal architektūrinius Aukštutinės pilies mūro statinių liekanų tyrimus galima manyti, kad mūrinė gynybinė siena, pietinis, vakarinis bei šiaurinis bokštai, pastatas rytinėje aikštelės dalyje buvo pastatyti jau XIV a. II p. Ilgametis Vilniaus pilių tyrinėtojas architektas N. Kitkauskas spėja, kad Aukštutinės pilies gynybinė siena galėjo būti pastatyta net XIV a. I p. Čia reikia pripažinti architektūrinių tyrimų svarbą lyginant su istorinių šaltinių pateikiamomis žiniomis apie ankstyviausius Aukštutinės pilies įtvirtinimus. Tiek XIV a. pab. sudarytas rusų miestų sąrašas, tiek XV a. pr. (1413 - 1414 m.) Žilbero de Lanua (Ghillebert de Lannoy) pirmosios kelionės aprašymas mini ir medines, ir mūrines Vilniaus pilių sienas, tačiau dėl tekstų lakoniškumo atsiveria gana platus laukas šių žinučių interpretacijai. Prieškarinėje lenkų istoriografijoje buvo susiformavusi nuomonė, kad dar XV a. pr. Aukštutinė pilis buvus medinė. Pokariu ši tradicija taip pat turėjo tąsą. Vienas iš pagrindinių to meto istorikų argumentų - Žilbero de Lanua minima pilis ant kalno apsupta tik medine siena. Tačiau čia reikia pastebėti, kad šis keliautojas nemato ir mūrinės Trakų pusiasalio pilies. Čia, galbūt, nereikia stengtis interpretuoti keliautojo užrašų, o tiesiog įvertinti teksto ir jame pateikiamų žinių patikimumą.

Tiek Marjano Morelowskio, tiek N. Kitkausko parengtuose Vilniaus pilių rekonstrukciniuose planuose be Aukštutinės pilies mūrinės gynybinės sienos (kurios šaulių galerijos galėjo būtį dengtos čerpėmis) Pilies kalne pažymėtų trijų bokštų (pietinio, vakarinio ir šiaurinio) bei rytinio pastato stogai ko gero buvo dengti čerpėmis. Vilniaus pilių rekonstrukciniuose piešiniuose, taip pat viename Aukštutinės pilies mūrų liekanų plane (1964 m. architekto Sigito Lasavicko sudarytame) žymimi ir šiauriniai vartai (arba vartų bokštas), kurių stogas taip pat turėjo būti dengtas čerpėmis.

Jogailos 1387 m. (vasario 17 d.) dovanojimo akte minimos šv. Martyno bažnyčios (kiti autoriai ją vadina koplyčia) Vilniaus aukštutinėje pilyje lokalizacijai neužtenka duomenų. Šį žinia apie šv. Martyno bažnyčią Aukštutinėje pilyje pakartojama ir vėlesniuose šaltiniuose. Pagal Motiejaus Stryjkovskio pastebėjimus, nuo Plikojo kalno mačiusio šv. Martyno bažnyčios griuvėsius, galima vienareikšmiškai pasakyti tik tiek, kad jos būta mūrinės ir gana puošnios - su sienų tapyba. Ši bažnyčia, ko gero, irgi turėjo čerpių stogą. XVI a. M. Styjkovskis šv. Martyno bažnyčios griuvėsius nuo Plikojo kalno (į rytus nuo Pilies kalno) galėjo matyti bet kurioje Aukštutinės pilies aikštelės vietoje neužgožtoje rytinio pastato, kurio rūsiai iki XVII a. pr. (iki 1622 m.) buvo naudojami kaip bajorų kalėjimas, ir net XVIII a. pab. (1785 m.) dar buvo likę šio pastato trečiojo aukšto langų angokraščiai. Todėl negalima sutikti su V. Drėmos teiginiu, kad pagal M. Stryjkovskio pateikiamus duomenis jos būta būtent rytinėje aikštelės dalyje.

Galima manyti, kad XIV a. II p. - XV a. pr. Aukštutinės pilies rytinio pastato, trijų bokštų, šiaurinių vartų ir šv. Martyno bažnyčios (jei ji nebuvo virš šiaurinių vartų), taip pat galerijų prie gynybinių sienų stogai buvo dengti čerpėmis.

Aukštutinės pilies archeologiniai tyrimai labai fragmentiški. Pilies kalno aikštelės tvarkymo darbai prasidėjo dar 1922 m. Vilniaus Mylėtojų draugijai bandant išvalyti griuvenas iš vakarinio bokšto vidaus. 1930 m. atnaujinus Pilies kalno aikštelės tvarkymo darbus paviršiniai griuvenų sluoksniai buvo nukasami be reikiamos priežiūros, dažnai žiemą. 1930 - 1941 m. periodinėje spaudoje buvo skelbta nemažai trumpų pranešimų apie Pilies (Gedimino) kalno tvarkymo darbus. To meto situaciją puikiai atspindi vieno „Lietuvos aido“ straipsnio pavadinimas – „Skandalas Vilniaus Gedimino kalne“. Tik nedaugelis to meto publikacijų mini Pilies kalne rastus archeologinius radinius, aikštelės tvarkymo metu rastas čerpes, ir tik viena jų - žalia glazūra padengtas čerpes. Lieka neaišku kokio tipo čerpės buvo padengtos žalios spalvos glazūra. Naujausiųjų tyrimų šviesoje, galima manyti, kad tai buvo lovinės čerpės. Lietuvos Nacionaliniame ir Lietuvos Dailės muziejuose saugomuose prieškariu, įvairiose Vilniaus vietose (taip pat ir Vilniaus pilies teritorijoje) surinktuose archeologinių radinių rinkiniuose nepavyko rasti čerpių bei jų fragmentų. Galima manyti, kad jos visai nedomino to meto senienų mylėtojų. 1938 m. Alina Kietlinska tyrinėjo Pilies kalno aikštelės rytinę dalį. Tyrinėjimų dokumentinė medžiaga pražuvo 1944 m. Varšuvos sukilimo metu sudegus A. Kietlinskos namui, o kasinėjimų radiniai dingo tarp daugybės kitų radinių iš įvairių Vilniaus vietų. Išimtis Vladimiro ir Helenos Holubovičių 1940 m. Pilies kalno aikštelės šiaurinės dalies kasinėjimai. Apie tyrimų rezultatus paskelbtas išsamus pranešimas. Šioje publikacijoje istorinių žinių kontekste, derinant su architektūros raida, nagrinėjamos įvairios archeologinių radinių grupės, tačiau čerpės į atskirą radinių grupę neišskiriamos. Tai atspindi to meto mokslo požiūrį į šią radinių grupę. Visgi, pranešimo autoriai pateikdami tyrimų medžiagą stratigrafiniu principu pamini – „daug iškilų čerpių“ IIIc sluoksnyje (apie 1661 m.). Tyrinėtojai čerpes sieja su šiaurinio aukštutinės pilies stogo sugriovimu 1660 - 1661 m. kovų dėl Vilniaus pilies metu. Ką gali reikšti čerpių apibūdinimas - iškilios ? Vienareikšmiška, kad ne plokščios t. y. XVI - XVII a. būdingos čerpės. Ko gero, tai ir ne taip vadinamos olandiškos čerpės. Nors jos turi „s“ raidės formos pjūvį ir gali būti pavadintos iškiliomis, tačiau jokiu būdu negalėjo būti panaudotos uždengiant Aukštutinės pilies stogus. Olandiškos čerpės pirmą kartą panaudotos Klaipėdoje (ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje - G. R.) XVII a. I p. Tik XVIII a. Vilniaus pilies teritorijos gyventojai pradėjo dengti stogus olandiškomis čerpėmis. Taigi, atimties būdu, be didesnių abejonių, galima manyti, kad iki pat XVII a. vid. Aukštutinės pilies šiaurinio bokšto stogas buvo uždengtas gotikinėmis arba, taip vadinamomis čerpėmis vienuoliais (lovinėmis čerpėmis). Bauskės pilyje lovinėmis čerpėmis stogai buvo dengiami iki pat XVII a. Taigi visai tikėtina, kad šio tipo čerpėmis dengtas šiaurinio bokšto stogas galėjo būti sugriautas 1660 - 1661 m. kovų su Maskva metu.

Pokario Pilies kalno aikštelės nedidelės apimties archeologiniai tyrimai dažniausiai buvo susiję su išlikusių mūrų restauracijos bei kitais statybos darbais. Išimtis archeologų Alberto Lisankos ir Gedimino Vaitkevičiaus bei architekto Sigito Lasavicko 1982 m. tyrimai šiaurinėje Pilies kalno aikštelės dalyje (prie šiaurinio bokšto, šalia 1940 m. tyrinėjimų ploto). Tyrimų ataskaita neparašyta ir vargu ar bus parašyta (dviejų tyrinėtojų jau nėra gyvųjų tarpe). Trumpame 1982 m. tyrinėjimų pranešime apie rastas čerpes neužsimenama. 1995 m. buvo remontuojamos Aukštutinės pilies vakarinio bokšto liekanos, restauruojamos bei dalinai rekonstruojamos gynybinės sienos, tvarkoma Pilies kalno aikštelė, pakilimo takai ir šlaitai. Šių darbų metu, prie vakarinio bokšto buvo rasti 3 lovinių čerpių padengtų tamsiai žalia glazūra fragmentai ir 1 neglazūruotos šio tipo čerpės nuolauža. Nors kartu buvo rastos akmeninių sviedinių nuolaužos ir nemažai XIV a. pab. - XV a. radinių sluoksnis galėjo būti suverstas XVII a. vid. ar net vėliau, valant griuvenas. Tyrimų metu buvo nustatyta kad, šiaurinių vartų aplinkoje, gerokai žemesnėje Pilies kalno aikštelės vietoje yra išlikęs nesuardytas kultūrinis sluoksnis. Prie Aukštutinės pilies šiaurinių vartų, buvo rastas 1 žalios spalvos glazūra padengtas lovinės čerpės fragmentas. Tame pačiame sluoksnyje rasta akmeninio patrankos sviedinio skeveldra, arbaletinis įmovinis strėlės antgalis bei kiti radiniai, kurie leistų sluoksnį datuoti XIV a. pab. - XV a. pr. Šiaurinio bokšto aplinkoje į PV nuo 1940 m. tyrinėto ploto kartu su XIV - XVI a. keramikinių indų fragmentais rasti 3 padengtų žalios spalvos glazūra čerpių fragmentai. Prie pat šiaurinio bokšto šiaurinės sienos rastos 3 žalia glazūra padengtų čerpių duženos.

Šiauriniame Pilies kalno šlaite, vos 0,5 m gylyje griuvenų pavidalo Aukštutinės pilies kultūrinio sluoksnio nuoslankose su XIV a. - XVII a. I p. radiniais taip pat buvo rastas 1 glazūruotos čerpės fragmentas padengtas žalia glazūra.

Nr. 2 - Glazūruotos čerpės iš Vilniaus aukštutinės pilies. Fot. Vygintas Skaraitis

Pilies kalno vakarinėje papėdėje, įvairių nedidelės apimties archeologinių tyrimų metu susijusių su šlaito tvirtinimu bei vakarinės atraminės sienos liekanų tyrimais buvo randamos lovinės čerpės. Prie vakarinės atraminės sienos liekanų buvo rasti 3 glazūruotų žalios spalvos glazūra lovinių čerpių fragmentai. Vienoje iš vakarinėje kalno papėdėje buvusių Radvilų rūmų (III - iosios oficinos) patalpų taip rastos kelios glazūruotų čerpių nuolaužos, kurių išorinė pusė taip pat glazūruota žalios spalvos glazūra.

Visi Pilies kalno vakarinėje papėdėje rasti čerpių padengtų žalios spalvos glazūra fragmentai rasti vėlesniuose nei XVII a. vid. griuvenų sluoksniuose. Su tam tikromis išlygomis, šias čerpių nuolaužas galime sieti su Aukštutinės pilies kultūrinio sluoksnio nuoslankomis, nes iki pat XVII a. vid. vakarinėje šioje kalno papėdėje stovėjusių pastatų stogai buvo dengti plokščiosiomis čerpėmis.

Pilies kalno aukštis nuo papėdės siekia 47 - 48 m. Tik neįsivaizduojant Vilniaus pilies istorinio konteksto gali pasirodyti neįtikėtina, kad Aukštutinės pilies pastatų stogų čerpės galėjo atsidurti net kalno papėdėje. Apibendrinus istorinius duomenis galima tvirtai teigti, kad Aukštutinės pilies pastatų stogai stipriai nukentėjo XVII a. vid. karo su Maskva metu, o literaliai sekant M. Stryjkovskiu, galima manyti, kad kai kurių pastatų stogai buvo sunykę jau XVI a. Pagal ikonografinius šaltinius galima manyti, kad XVIII a. pab. Aukštutinės pilies stogai buvo visiškai sunykę. XIX a. įrengiant tvirtovę Pilies kalne, buvo atliekami didelės apimties žemės kasimo darbai. Apie tai liudija to meto Vilniaus tvirtovės generalinis planas, kuriame pažymėti žemės paviršiaus išlyginimo bei nukasimo darbai. Prieškariu Pilies kalno „tvarkymo“ darbai taip pat buvo atliekami be reikiamos priežiūros, galima manyti, kad dalis griuvenų, dažniausiai žiemos metu. Čerpės, o tuo labiau jų nuolaužos tuomet nebuvo laikomos verta kokio nors dėmesio seniena, todėl paprasčiausiai, kaip ir nereikšmingos griuvenos nebuvo renkamos. Aukštutinės pilies kultūrinis sluoksnis ilgainiui slinko šlaitais žemyn.

Puikus tokio Pilies kalno šlaito paviršiaus slinkimo pavyzdys - 1995 m. bandymas atkasti karo metu vokiečių įrengtos slėptuvės Pilies kalne pietinį įėjimą (slėptuvė turėjo kitą įėjimą šiauriniame šlaite). Atkasant slėptuvės įėjimą Pilies kalno pietvakarinėje papėdėje, čerpių nebuvo rasta, tačiau po dviejų metų, 1997 - aisiais išvalant nuo šlaito nuslinkusias žemes, buvo rasta 1 čerpės nuolauža, kurios išorinė pusė padengta žalios spalvos glazūra. Tais pačiais metais, norint patikslinti vakarinės atraminės sienos liekanų lokalizaciją, buvo atliekami nedidelės apimties žemės darbai Pilies kalno vakariniame šlaite. Šių darbų metu paviršiniame žemės sluoksnyje po velėna buvo rasti 3 glazūruoti tamsiai žalios spalvos ir 1 neglazūruotas lovinės čerpės (vienuolio) fragmentas, taip pat 2 analogiško tipo tik apatinių (vienuolių, jos nebuvo glazūruojamos) duženos. Šių fragmentų stratigrafinė padėtis neleidžia jų priskirti kalno papėdėje stovėjusių pastatų stogų čerpėms. Apibendrinus visų šių nedidelės apimties tyrimų rezultatus (žr. 1 lent.), kilo mintis, kad bent vienas Aukštutinės pilies stogas (greičiausia rytinio pastato) turėjo žalios spalvos glazūruotų čerpių ornamentą.

1 lent. Lovinių čerpių fragmentų kiekybinis pasiskirstymas Pilies kalno ir jo šlaitų sluoksniuose
(pagal nedidelės apimties 1969 - 1999 m. tyrimų rezultatus)

1998 - 1999 m. buvo ištirtas apie 400 m² plotas Pilies kalno vakarinėje papėdėje. Tyrimų tikslas buvo atidengti vakarinės atraminės sienos liekanas ir sudaryti sąlygas jos restauracijai bei dalinei rekonstrukcijai. Buvo tirtas Pilies kalno vakarinio šlaito sluoksnių kompleksas susidaręs virš ir šalia atraminės sienos bei Radvilų rūmų (III - iosios oficinos) rytinės sienos pristatyto koridoriaus. Pagal rašytinių šaltinių užuominas spėjama, kad pilies teritorijoje, į šiaurę nuo Valdovų rūmų XVI a. II p. buvusi viena iš Mikalojaus Radvilos rezidencijų. Istoriografijoje, pasiremiant nedidelės apimties archeologinių bei architektūrinių (natūros) tyrimų 1977 ir 1979 m. duomenimis yra iškelta hipotezė, kad būtent pastato šalia Pilies kalno vakarinės atraminės sienos liekanos XVI a. II p. galėjo priklausyti Radviloms. Pastato tyrimai paradėti 1977 m. dar net neįpusėjo, todėl dar per anksti daryti galutines išvadas. Tik dėl šios priežasties tekstuose naudotinas ir antras šio pastato sąlyginis pavadinimas - III - ioji oficina. Vilniaus pilies (Aukštutinės bei įtvirtinto papilio Žemutinės) teritorija jau nuo 1938 m. metodiškai tyrinėjama. Adolfo Tautavičiaus ir Albino Kuncevičiaus parengtos krosnių koklių tipologinės sistemos bei kita gana tiksliai datuojama medžiaga leidžia pakankamai patikimai datuoti tiriamus sluoksnius. Todėl 1998 - 1999 m. tyrimų Pilies kalno vakariniame šlaite bei papėdėje dėl sluoksnių chronologijos neiškilo didesnių problemų. Sluoksnių susidarymo laikas nustatytas archeologiniais bei architektūrinių tyrimų metodais buvo sinchroniškas istorinių šaltinių pateikiamomis žiniomis. Šių tyrimų metu buvo rasta daugiau nei 100 lovinių čerpių fragmentų (žr. 2 lent., į lentelėje pateikiamą čerpių nuolaužų skaičių neįtraukti 62 smulkesni nei 3 cm dydžio fragmentai). Ploto vakariniame Pilies kalno šlaite tyrimų metu paaiškėjo, kad XVII a. vid. (1655 - 1661 m.) maskvėnų invazijos metu, Radvilų rūmų (III - iosios oficinos) stogas, kaip ir greta, į pietus stovėjusių Valdovų rūmų stogas, buvo uždengtas plokščiosiomis, neglazūruotomis čerpėmis. Pagal XVIII a. pab. šių rūmų (ar tarnybinių Valdovų rūmų patalpų) griuvėsių vaizdą galima nedviprasmiškai teigti, kad pastatas turėjo dvišlaitį stogą (t. y. neturėjo atiko, kaip Valdovų rūmai po XVI a. pr. perstatymo). Karo su Maskva metu stipriai nukentėjo Vilniaus pilies pastatų stogai. Dalis III - iosios oficinos plokščiosiomis čerpėmis dengto stogo, matyt, 1660 - 1661 m. pilies puolimo metu taip pat buvo apgriauta. Nemažas kiekis plokščiųjų čerpių buvo rasta pastato išorės sluoksniuose prie Pilies kalno vakarinės atraminės sienos (400 m2 ploto tyrimų metu). Jų nuolaužų rasta atraminės sienos ir koridoriaus (prie Radvilų rūmų (III - iosios oficinos) rytinės sienos) statybos XVI a. vid. sluoksnyje (žr. lent. 2, VII). Plokščiosios čerpės buvo panaudotos mūrijant koridoriaus sieną bei arkbutanus, įsiremiančius į Pilies kalno vakarinę atraminę sieną. Tačiau daugiausia jų rasta XVII a. II p. - XVIII a. griuvenų sluoksnyje (žr. lent. 2, III a). Griuvenų sluoksniai prie Pilies kalno vakarinės atraminės sienos formavosi nykstant kalno papėdėje buvusiems pastatams bei palaipsniui slenkant Pilies kalno vakarinio šlaito paviršiui. Griuvenų slinkimą žemyn šlaitu, kaip minėta, spartino XIX - XX a. žemės kasimo darbai. Todėl didžioji dalis lovinių čerpių, rastų prie Pilies kalno atraminės sienos, už Radvilų rūmų (III - iosios oficinos), gali būti siejama tik su Aukštutinės pilies kultūrinio sluoksnio nuoslankomis. Čia būtinos tam tikros išlygos : IV - ame sluoksnyje (pagal lent. nr. 2), kuris susidarė paskutiniojo III - iosios oficinos remonto metu buvo rastos dvi sveikos apatinės lovinės čerpės su kalkių skiedinio žymėmis vidinėje pusėje. Tikriausiai, jos buvo panaudotos kaip kraiginės ant plokščiomis čerpėmis dengto stogo. Vienos jų gūbrys buvo nulaužtas. Apatinę lovinę čerpę, naudojant kaip kraiginę gūbrys (kabinimui už grebėstų) nereikalingas, taip pat jis galėjo būti nulaužtas ankstesnio stogo remonto metu. Turaidos pilyje, nekokybiškos lovinės čerpės su nulaužtais galais buvo naudojamos kaip kraiginės. Taip pat šiame sluoksnyje rastos glazūruotų čerpių nuolaužos negali būti vienareikšmiškai siejamos su Aukštutinės pilies kultūrinio sluoksnio nuoslankomis.

2 lent. Lovinių čerpių fragmentų kiekybinis pasiskirstymas Pilies kalno vakarinio šlaito sluoksniuose
(pagal 400 m² ploto 1998 - 1999 m. tyrimų rezultatus)

1998 m. tyrimų metu buvo demontuojama III - iojo arkbutano šalia vakarinės atraminės sienos arka. Šių darbų metu buvo pradėti tirti griuvenų sluoksniai virš arkos nuolaužos bei po ja. Dėl nebaigtų tyrimų ties III - iuoju arkbutanu, sunku pasakyti kada susidarė šie griuvenų sluoksniai. Griuvenose virš arkos nuolaužos rasta 1 lovinės čerpės nuolauža, kurios išorinė pusė padengta žalia glazūra (žr. 1 lent.).

1999 m. tarp vieno Pilies kalno vakarinėje papėdėje stovėjusio XIX a. pastato pamatų surasti 2 žalios spalvos glazūra padengtų lovinių čerpių fragmentai. Pastatas XIX a. buvo įspraustas į šiaurinį Radvilų rūmų (III - iosios oficinos) pusrūsį. Su tam tikromis išlygomis šias čerpių nuolaužas galima priskirti Aukštutinės pilies kultūrinio sluoksnio nuoslankoms. Apie tų pačių metų Pilies kalno „tvarkymo“ darbus iškalbingai byloja vieno iš „Lietuvos žinių“ straipsnio antraštė – „Pornografija“ Gedimino kalne ? Kasant pamatų duobę trumpiausiai Pilies kalno aikštelėje pabuvusiam paminklui suardytame XX a. sluoksnyje rastas 1 padengtas žalios spalvos glazūra lovinės čerpės fragmentas (žr. 1 lent.).

Įvertinus archeologinių tyrimų duomenis galime nedviprasmiškai teigti, kad Aukštutinės pilies pastatų stogai gotikos epochoje buvo ornamentuoti žalios spalvos glazūruotomis čerpėmis. Žinoma, kad bent vienas šiaurinio bokšto stogas buvo dengtas gotikinėmis (lovinėmis) čerpėmis iki pat XVII a. vid.

Nr. 3 - Glazūruotų čerpių fragmentai iš Vilniaus aukštutinės pilies. Foto Vytautas Abramauskas.

Derinant archeologijos duomenis su istorinių šaltinių žiniomis galima manyti, kad vargu ar Aukštutinė pilies pastatų stogai galėjo turėti glazūruotų čerpių ornamentus iki paskutinio kryžiuočių puolimo 1402 m. Rūsčių formų XIV a. Lietuvos fortifikacinei architektūrai nebūdingi gotikiniai puošybos elementai : juodi plytų galai, tinkuotos nišos, frizai, sgrafitas ir kt. Gotika to meto amžininkų dažnai apibūdinamas kaip prancūziškas stilius. Lietuvoje šio stiliaus puošybos elementai įvaldomi perstatinėjant ir plečiant Trakų salos pilį XV a. pr. Tuo metu statytų, dviejų Salos pilies priešpilio pietinių bokštų išorės sienos buvo puoštos juodomis plytomis. Prieškariu, restauruojant Trakų salos pilies mūrų liekanas, buvo rasta daug lovinių čerpių nuolaužų. Svarbu pastebėti, kad tyrimų autorius nemini glazūruotų čerpių. Pokariu tyrinėjant Trakų salos pilį, į stogų dangas nebuvo kreipiamas reikalingas dėmesys, čerpės nebuvo išskiriamos į atskirą radinių grupę ir nebuvo nagrinėjamos kaip archeologijos objektas. Gaila, tačiau nei pilies tyrinėtojų nei rekonstrukcijos autorių nebuvo atkreiptas dėmesys į statybos darbų metu surastas žalia glazūra padengtas, taip pat ir juodas bei pilkas gotikines čerpes. XV a. pr. Lietuvos pilių architektūroje šalia gynybinės funkcijos statinių ryškėja rezidenciniai pastatai. Puošniausios jų salės skirtos reprezentacijai. Vienas įspūdingiausių pavyzdžių - Trakų salos pilies Kunigaikščių rūmų menė. Trakų pilies salos perstatymas XV a. pr. siejamas su Vytauto Didžiojo asmeniu.

Ypatingai svarbūs XV a. pr. Vilniaus pilies atstatymo darbai. 1419 m. nuo gaisro stipriai nukentėjo Aukštutinės pilies pastatai, Katedra bei kiti įtvirtinto papilio (Žemutinės pilies) pastatai. Vytauto įsakymu pilis buvo nedelsiant atstatoma. Apie jos atstatymo aplinkybes neišliko išsamesnių istorinių duomenų, tačiau 1430 m. karūnacinės iškilmės buvo numatyta rengti Vilniuje. Vilnius greta Marienburgo ir Krokuvos tuo metu buvo ne tik svarbiu politiniu, bet ir bažnytiniu centru, todėl suprantama - tai buvo tinkamiausia vieta karūnacinėms iškilmėms. Istoriografijoje yra išsakytos plačiau nekomentuotos abejonės, kad Aukštutinės pilies rytinis pastatas rezidencinis, taigi, vargu, ar bent viena jo patalpa galėjo būti skirta reprezentacijai. Pagal pakankamai pagrįstą Sigito Lasavicko projektą šio pastato antrojo aukšto dviejų navų salės perdengtos kryžminiais skliautais plotas - 10 X 30 m. Dėl palyginti geriau išlikusios Trakų salos pilies Kunigaikščių rūmų salės reprezentacinės paskirties nediskutuojama. Salė perdengta trijų travėjų žvaigždiniu skliautu. Jos plotas, šiek tiek mažesnis - 10 X 21 m. Artimiausios to meto sostinės Marienburgo vidurinės pilies (Mittelschloss) Didžiojo magistro rūmų didžiojo refektoriumo (Des Meisters Grosser Remter), t. y. iškilmių salės plotas - 15 X 30 m. Gaila, bet dėl nevienodo šių Vilniaus, Trakų bei Marienburgo pilių salių išlikimo jas sunku išsamiau palyginti. Matyt, po 1419 m. gaisro Pilies kalno rytinį pastatą Vytautas įsirengė kaip rezidenciją, kurio antro aukšto salė buvo skirta ir reprezentacijai. Šiuo metu Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų gotikinės dalies natūros tyrimai pasiekė finalinę atkarpą, taigi, gotikinių rūmų korpusų (dalies rytinio, pietinio ir dalies vakarinio) liekanas galima pakankamai pagrįstai interpretuoti. XV a. datuojamos gotikinės rūmų dalies rytinio ir pietinio korpusų rūsių planinė struktūra pakankamai aiški - rūsiai : A, B, C, D, E, F, G, R. Vakarinio korpuso gotikinė (XV a.) dalis labiau nukentėjo XVI a. pr. renesanso stiliumi perstatant Valdovų rūmus. Todėl sunku ką nors tikra pasakyti apie XV a. rūsių H ir I planinę struktūrą. Didžiausias savo plotu Valdovų rūmų gotikinės dalies rūsys D yra apie - 8 X 14 m (jis netaisyklingo plano). Svarbu pastebėti, kad gotikinės rūmų dalies patalpų planinė struktūra atitiko rūsių planinę struktūrą. Taigi, ir pirmo bei antro aukšto patalpos galėjo būti tik nežymiai didesnės. Tą patvirtina ir XVIII a. pab. ikonografiniai šaltiniai, kur aiškiai matyti, kad pirmųjų dviejų aukštų langų išsidėstymas atitinka rūsių planinę struktūrą. Pirmųjų dviejų aukštų patalpų pietinėje sienoje virš D rūsio tik trys langai. N. Kitkausko parengtas pietinio korpuso pietų fasado rekonstrukcinis projektas vaizduojantis pirmųjų dviejų aukštų patalpas atitinkančias rūsio D plotą yra pagrįstas ne vienų metų tyrimais. Taigi, pagal šiandien turimus duomenis, aišku, kad Žemutinės pilies Valdovų rūmų gotikinės (XV a.) dalies didžiausių patalpų plotas buvo daugiau nei dvigubai mažesnis nei Aukštutinės pilies rytinio pastato (Kunigaikščių rezidencinių rūmų ?) antrojo aukšto salės plotą. Matyt, karūnacinių iškilmių puota 1430 m. rudenį buvo rengiama būtent Aukštutinės pilies rytinio pastato antrojo aukšto salėje, kuri tuo metu labiausiai atitiko reprezentacinę funkciją. Tik taip, gali būti paaiškinamas skubus Aukštutinės pilies pastatų atstatymas po 1419 m. gaisro.

Tik po šio gaisro pilies kalno rytinis pastatas įgijo tam tikrus eksterjero dekoro elementus : pagal XVIII a. pab. ikonografiją - erkerius, o pagal XIX a. pr. planą - bokštelius. Ir kaip čia neprisiminus, Marienburgo pilies Didžiojo magistro rūmų (Der Hochmeister - Palast) vakarinio fasado bokštelių (balistrarijų), kurių viršutinė dalis gerokai platesnė, taigi - primenanti erkerius. Didžiojo magistro rūmai statyti 1330 - 1340 m. įgavo išbaigtas gotikines formas 1382 - 1399 m. Matyt, tuo metu (1390 - 1392 m.) Ordine besilankančiam Vytautui šie rūmai padarė įspūdį ir sekant jų pavyzdžiu buvo perstatomas Vilniaus aukštutinės pilies rytinis pastatas prie jo pietinio galo kampų pristatant bokštelius su platesne (primenančia erkerius) viršutine dalimi. Čia būtina išlyga, kad balistrarijos galėjo būti pastatytos dar karo su kryžiuočiais metu XIV a. Tokių bokštelių to meto fortifikacinėje architektūroje pirminė funkcija - arbaletais ginkluotų šaulių pozicijos. Aukštutinės pilies rytinio pastato pietinė pusė nebuvo apsaugota įtvirtinto papilio (Žemutinės pilies), todėl labai logiška šaulių pozicijas įrengti būtent pietiniuose šio pastato kampuose. Gaila, bet šio pastato rekonstrukcijos projekto autorius atkuria visuose keturiuose kampuose erkerius. Čia būtina pastebėti, kad vienas iš Vilniaus pilies architektūros tyrinėjimo pradininkų S. Lasavickas žavėjosi antikine architektūra ir lygino Aukštutinės pilies rytinio pastato antrojo aukšto salės planą su Atėnų Akropolio Partenono planu, tačiau visai nekreipė dėmesio į artimiausias analogijas. N. Kitkauskas rekonstrukciniame Vilniaus pilies piešinyje sekdamas S. Lasavicko projektu taip pat vaizduoja keturis erkerius Aukštutinės pilies rytinio pastato kampuose.

Būdingą to meto architektūrai juodų plytų galų puošybos elementą Vytauto laikų Lietuvos architektai (ydinga būtų juos skirstyti pagal kilmę, teisingiau pagal santykį su valdovu) įvaldė Trakų salos pilies perstatymo XV a. pr. metu. Tačiau apie juodų plytų galų ornamentus Aukštutinės pilies pastatų architektūroje netenka kalbėti. Nuo gaisro paprastai labiausiai nukenčia pastatų stogai bei antžeminės medinės konstrukcijos. 1419 m. kilęs gaisras nebuvo išimtis. Matyt, Aukštutinės pilies XIV a. pastatų sienos stipriau nenukentėjo, todėl buvo nebūtina jų perstatinėti.

Tik tuo metu - XV a. pr., po gaisro perdengiant Aukštutinės pilies pastatų stogus buvo įkomponuoti žalios spalvos glazūruotų čerpių ornamentai. Žemutinės pilies teritorijoje buvusios Jogailos statytos katedros stogas dar XIV a. pab. turėjo glazūruotų čerpių karnizą. Be išlygų teigti, kad visas gotikinės Vilniaus katedros stogas buvo dekoruotas glazūruotų čerpių ornamentais šiandien nepakanka duomenų. Visgi, Vytauto laikais glazūruota statybinė keramika Lietuvoje dirbusiems meistrams buvo ne naujiena. To meto statybose buvo naudojamos glazūruotos grindų plytelės, krosnių kokliai.

Vytautas beveik ketverius metus (1382 - 1384 m. bei 1390 - 1392 m.) yra praleidęs Prūsuose. Jis turėjo progos asmeniškai susipažinti su Ordino fortifikacine architektūra. Marienburgo Aukštutinės (Hohschloss) pilies pastatų stogai turėjo žalios ir geltonos spalvos glazūruotų čerpių ornamentus. Vidurinės pilies (Mittelschloss) pastatų stoguose taip pat pasitaiko žalios spalvos glazūruotų čerpių. Personifikuotai kalbant, Marienburgo pilies gotikai labiausiai pasisekė. Po 1457 m. Marienburgas tampa nebereikšmingo Lenkijos karalystės administracinio vieneto centru, o pilis viena iš daugelio valdovo rezidencijų. Todėl Marienburgo pilis, be didesnių pakeitimų, iki mūsų dienų yra išlaikiusi savo pirmines gotikines formas.

Karalių rūmai Krokuvoje, mažiau tinkami palyginimui. XIV a. viduryje, valdant Kazimierui Didžiajam jie įgijo gotikos formas. Tačiau jau XVI a. pr. Žygimanto Senojo perstatinėjami naujesniu - renesanso stiliumi. Net 1610 m. Zigmantui III Vazai perkėlus sostinę į Varšuvą, Vavelio rūmai liko svarbia valdovų rezidencija, kurioje vyko karūnavimo (vainikavimo) iškilmės, todėl jų dalys buvo perstatomos baroko stiliumi. Taigi gotikinis Karalių rūmų vaizdas gerokai pakito dėl vėlesnių statybų. Savaime aišku pakito ir stogų dangos.

Vilniaus aukštutinės pilies pastatai nukentėjo 1530 m. gaisro metu. Aukštutinės pilies rytinis pastatas (matyt, ir kiti pastatai - G. R.) nebuvo remontuojamas. Tą netiesiogiai patvirtina, jau minėtos XVI a. M. Stryjkovskio žinios bei XVII a. vid. F. Getkanto plano duomenys. Čerpių stogai galėjo tarnauti ir šimtą metų, todėl labai tikėtina, kad XV a. pr. išpuošti Aukštutinės pilies stogai galėjo tarnauti iki XVI a. pr. Žygimanto Senojo laikais, XVI a. pr. Valdovų rezidencija neabejotinai buvo renesanso stiliumi perstatyti bei išplėsti rūmai (nuo 1530 m. gaisro nenukentėję) Žemutinėje pilyje, todėl nebuvo jokio poreikio remontuoti Aukštutinės pilies pastatus. Vilniaus aukštutinės pilis, kaip ir Marienburgo pilis, nustojo savo reikšmės renesanso epochoje, o Vilniaus žemutinės pilies, kaip ir Krokuvos pilies svarbesnieji pastatai, buvo nuolat perstatinėjami iki pat XVIII a. pab.

Glazūruota architektūrinė keramika labai išplitusi arabų kultūros įtakos kraštuose. Ispanijos vėlyvoji gotika koegzistavo su maurų architektūros šedevrais, kurių statyboje plačiai naudotos glazūruotos keramikos eksterjero bei interjero detalės. Ispanijos (XIII a. Aragono) Teruelio (Teruel) miesto katedros (1257 - 1258 m.) stogai dengti žalios spalvos glazūruotomis lovinėmis čerpėmis. Vokiečių šv. Mergelės Marijos ligoninės Palestinoje ordinas bent iki 1291 m. (Sen Jean d'Akro (Akros) tvirtovės kritimo) turėjo betarpišką kontaktą su arabų kultūra. 1309 m. Didysis magistras Zygfridas von Feuchtwangenas perkėlė Ordino sostinę iš Venecijos į jau pastatytą Marienburgo konventą (Aukštutinę pilį).

Lovinės čerpės (literatūroje kitomis kalbomis dažniausiai vadinamos - vienuolyno tipo čerpėmis, arba, tiesiog - vienuoliais) Lietuvos teritorijoje pasirodė finaliniame savo formos raidos etape - XIV a. Panašios konfigūracijos čerpių ištakos Antikoje. Antikinio pasaulio paribyje, Kaukazo Albanijoje tokios čerpės jau buvo naudojamos IV - III a. pr. Kr. Jų forma tik nežymiai evoliucionavo Europos civilizacijos lopšyje - Viduržemio jūros regione, taip pat arabų pasaulyje. Lovinės čerpės vidurio Europoje pasirodo tik XI a., Pabaltijyje, XIII a. tokio tipo čerpių stogu uždengiama Rygos katedra ir Vecdolės pilis, matyt, jau tuo metu šio tipo čerpės buvo naudojamos ir Turaidos pilyje. Panašios formos čerpėmis XIV a. pab. - XV a. pr. buvo dengti Lydos pilies bokštų stogai. Novgorode tokios čerpės buvo naudojamos XIV - XVI a. Svarbu pastebėti, kad į rytus nuo LDK, Maskvoje, lovinės čerpės nebuvo naudojamos. Lovinių čerpių plitimas rytų Europoje tampriai susietas su gotikos stiliaus architektūros išplitimu. Dėl gotikos paplitimo rytinės ribos tebediskutuojama. Istoriografijoje šiuo klausimu yra išsakyta nemaža nuomonių, deja, dažnai priklausomų nuo autorių politinių pažiūrų. Tačiau net neišskiriant nei vieno autoriaus teiginių Maskvos Didžioji kunigaikštystė lieka gotikos architektūros poveikio nuošalyje. Čia svarbu pastebėti, kad Didžiojo Naugardo respublikos, palaikiusios plačius prekybinius santykius su vakarais, mūro architektūrą stipriai veikė gotika.

LDK fortifikacinė architektūra darė nemažą įtaką platesniam rytų Europos regionui. Pavyzdžiui, Kijeve buvusi gotikinė Lietuvių pilis su visais jos priestatais nuversta XVII a.

Kada gotikinių pastatų stogus dengiančios lovinės čerpės pradėtos glazūruoti ? Šį klausimą padėtų atsakyti tolimesni tyrimai. Ko gero, pirmos glazūruotos čerpės Lietuvoje XIV a. pab. panaudotos dengiant Jogailos statytos katedros Vilniaus pilyje stogą. XV a. pr. svarbiausių regiono pilių - Marienburgo ir Vilniaus pastatų stogai buvo papuošti glazūruotomis čerpėmis. Be jokių abejonių, jau 1429 m. suvažiavimo metu Lucko aukštutinės pilies rūmų dvišlaitis stogas turėjo lovinių čerpių stogą puoštą žalios spalvos glazūruotų čerpių ornamentais.

Dar prieškariu, dailininkas A. Pressas, darydamas Kauno kunigų seminarijos šv. Jurgio bažnyčios nuotrauką, ant jos lubų rado 5 padengtas žalios spalvos glazūra „tupinčios gulbės išvaizdos“ čerpes, pagamintas „paprasto plokščių gotiko čerpių dirbėjo“, preliminariai datuotas XVI a. pr. (1504 m. ?). Pagal šį lakonišką pranešimą neaišku, ar tai būta lovinių, ar plokščiųjų čerpių? Taip pat neaišku, kokio tipo glazūruotomis čerpėmis išsiskiria Kauno senamiesčio archeologiniai radiniai? Galima manyti, kad glazūruotų čerpių atsiradimui Kauno architektūroje, turėjo įtakos vokiečių kilmės miestiečiai, Hanzos pirkliai. Klaipėdoje jau XV - XVI a. plokščiosios čerpės glazūruojamos žalios spalvos glazūra. XVII - XVIII a. Klaipėdoje buvo olandiško tipo čerpių paviršius buvo padengiamas tamsiai žalios spalvos glazūra. Glazūra dažnai buvo redukuojama, todėl čerpių paviršiai įgaudavo juosvą atspalvį. Kai kada glazūros dėmėmis gūbriuose buvo žymimi vienos serijos gaminiai, arba būdavo glazūruojami jau paženklinti gūbriai. LDK metropolijoje - Vilniuje, XIV a. pab. - XV a. pr. atsiradę glazūruotų čerpių ornamentai ant pilies pastatų turėjo ir vėlesnį tęsinį mieste - Vyskupų rūmai turėjo gotikinių lovinių neglazūruotų ir padengtų žalios spalvos glazūra čerpių stogą. Renesanso laiku, rūmai galėjo turėti žalios, geltonos ir žydros glazūros spalvos plokščiųjų čerpių stogą. Vienas ryškiausių pavyzdžių Europoje - daugiaspalvių plokščiųjų čerpių stogas puošiantis gotikinę šv. Stepono katedrą Vienoje. Vilniaus pilies teritorijos renesansiniai pastatai (Valdovų rūmai, arsenalas) skirtingai nuo gotikinių dengtų dvišlaičiais stogais turėjo atikus, todėl nebuvo jokio poreikio glazūruoti už atiko paslėptas plokščiąsias čerpes.

Nors Ordino ekspansija Pabaltijyje stabdė Lietuvos vystymąsi, tuo pačiu ir darė nemažą kultūrinę įtaką. XV a. pr. žalios spalvos glazūruotų čerpių ornamentais puošti Vilniaus aukštutinės pilies pastatų stogai savotiškas priminimas apie neįvykusį vainikavimą, ir apie Vytauto nuopelnus perstatant Aukštutinę pilį. Rytų Europos regiono mastu, tai buvo vienas pirmųjų bandymų glazūruotomis čerpėmis dekoruoti pastatų stogus.

Reziume

Vilniaus aukštutinės pilies čerpių stogai ir jų raida tampriai susieta su mūrinių pastatų pilies teritorijoje atsiradimu ir jų architektūros formų plėtote. Rašytinių šaltinių žinios apie Vilniaus pilies mūrinius pastatus vėlyvos ir neinformatyvios. Ankstyviausioji žinia apie Jogailos dovanotą Vilniaus vyskupui mūrinį namą pilies teritorijoje siekia tik 1387 m. Ankstyviausias ikonografinis šaltinis nuo anksčiau nupiešto originalo buvo atspausdintas tik 1581 m. Ankstyviausias planas kuriame vaizduojami ir aukštutinės pilies pastatai sudarytas 1648 m. Apibendrinus negausius istorinių šaltinių, ikonografijos bei architektūrinių tyrimų duomenis galima manyti, kad XIV a. II p. - XV a. pr. Aukštutinės pilies rytinio pastato, trijų bokštų, šiaurinių vartų ir šv. Martyno bažnyčios (jei ji nebuvo virš šiaurinių vartų), taip pat galerijų prie gynybinių sienų stogai buvo dengti čerpėmis.

Analizuojant pastarųjų metų Pilies kalno archeologinių tyrimų medžiagą, į akis krenta nemaža radinių grupė - daugiau nei šimtas gotikinių lovinių čerpių fragmentų, kurių išorinė pusė padengta žalios spalvos glazūra. Tik nedidelė dalis jų rasta įvairių statybos darbų metu Pilies kalno aikštelėje. Didžioji spalvotų čerpių dalis surasta kalno šlaitų (ypač daug vakariniame) paviršiniuose sluoksniuose. Tokią jų stratigrafinę padėtį galima paaiškinti Pilies kalno žemės niveliacijos darbais įrengiant Vilniaus pilies teritorijoje tvirtovę XIX a. pr., kuomet nemaža Aukštutinės pilies kultūrinio sluoksnio dalis buvo tiesiog nustumta žemyn šlaitu. Taip pat jau XX a. I p. Pilies kalno „tvarkymo“ darbai dažnai vykdavo žiemą ir be reikiamos priežiūros, todėl dalis griuvenų sluoksnių, o taip pat ir čerpių nuolaužų nuslinko žemyn kalno šlaitu.

Pagal rašytinių šaltinių informaciją žinoma, kad Aukštutinės pilies pastatai stipriai nukentėjo 1419 m. gaisro metu. Pilies atstatymas po gaisro siejamas su Vytauto Didžiojo asmeniu. Vargu ar Aukštutinės pilies pastatų stogai galėjo būti puošti žalios spalvos glazūruotų čerpių ornamentais iki 1402 m. paskutinio kryžiuočių Vilniaus pilies puolimo. Vytautas beveik ketverius metus (1382 - 1384 m. bei 1390 - 1392 m.) yra praleidęs Prūsuose. Jis turėjo progos asmeniškai susipažinti su Ordino fortifikacine architektūra. Matyt, Ordine besilankančiam Vytautui padarė didelį įspūdį Marienburgo pilies pastatų stogų žalios ir geltonos spalvos glazūruotų čerpių ornamentai ir po 1419 m. gaisro pagal artimiausią pavyzdį buvo perstatoma Vilniaus aukštutinės pilis. Matyt, po gaisro Pilies kalno rytinį pastatą Vytautas įsirengė kaip rezidenciją, kurio antro aukšto salė buvo skirta ir reprezentacijai. Rengiantis 1430 m. rudenį numatytai karūnacijai, kaip iškilmių salė galėjo būti panaudota tuo metu didžiausia savo plotu visoje Vilniaus pilies teritorijoje 10 X 30 m dydžio Aukštutinės pilies rytinio pastato antrojo aukšto salė. Savo plotu ji nedaug nusileidžia artimiausios to meto sostinės Marienburgo pilies Didžiojo magistro rūmų 15 X 30 m dydžio iškilmių salės plotui ir pranoksta Trakų salos pilies Kunigaikščių rūmų 10 X 21 m dydžio menę. Gaila, bet dėl nevienodo šių Vilniaus, Trakų bei Marienburgo pilių salių išlikimo jas sunku išsamiau palyginti.

XVI a. pr., kuomet dengiant stogus pradėtos naudoti naujo tipo renesansinės plokščiosios čerpės, Valdovų rezidencija neabejotinai buvo Žemutinės pilies valdovų rūmuose. XVI a. Aukštutinės pilies pastatai pradeda nykti. Iki XVII a. pr. Aukštutinėje pilyje veikia bajorų kalėjimas. 1648 m. plano aksonometrinėje dalyje vaizduojami Aukštutinės pilies pastatai vaizduojami jau be stogų. Paskutinį kartą kaip tvirtovė Aukštutinė pilies buvo panaudota 1655 - 1661 m. maskvėnų invazijos metu. Pagal 1940 m. archeologinių tyrimų duomenis, galima manyti, kad Aukštutinės pilies šiaurinio bokšto stogas iki pat XVII a. vid. buvo dengtas gotikinėmis (lovinėmis) čerpėmis.

Taigi atimties būdu, apibendrinus istorinių šaltinių, ikonografijos, architektūrinių bei archeologinių tyrimų duomenis galima manyti, kad XV a. pr. Vilniaus aukštutinės pilies pastatų stogai buvo dekoruoti žalios spalvos glazūruotų čerpių ornamentais.

Nors Ordino ekspansija Pabaltijyje stabdė Lietuvos vystymąsi, tuo pačiu ir darė nemažą kultūrinę įtaką. XV a. pr. žalios spalvos glazūruotų čerpių ornamentais puošti Vilniaus aukštutinės pilies pastatų stogai savotiškas priminimas apie neįvykusį vainikavimą, ir apie Vytauto nuopelnus perstatant Aukštutinę pilį. Rytų Europos regiono mastu, tai buvo vienas pirmųjų bandymų glazūruotomis čerpėmis dekoruoti pastatų stogus.

Šaltinių ir literatūros sąrašas

Annalista Thorunensis, 1886. Franciscani Thorunensis Annales Prussici // Scriptores rerum prussicarum. Leipzig 1886, T. 3, p. 57 - 316.
Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A., 1991. Trakų miestas ir pilys. Istorija ir architektūra. Vilnius 1991.
Budreika E., 1971. Aukštutinė pilis // Lietuvos pilys. Vilnius 1971, p. 50 - 58.
Borngässer B., 1998. Architektur der Spätgotik in Spanien und Portugal // Gotik. Architektur. Skulptur. Malerei. Köln 1998. p. 266 - 299.
Borovskis J., 1941. Trakų salos pilis kaip tvirtovė ir Didžiojo kunigaikščio rezidencija, atliktų konservacinių darbų šviesoje // Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis. Kaunas 1941. T. 1, p. 199 - 242.
Caune A., 1982. Jumta seguma materiāli Bauskas pilī ( 15 - 17 gs. ) // Zinātniskās atskaites sesijas materiāli par arheologu un etnografu 1980/81 gada pētījumi rezultatem. Rīga. 1982, p. 55 - 60.
CEV, 1882. Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376 - 1430 collectus opera Antonii Prohaske // Monumenta medii aevi historica res gestas Poloniae illustranta. Crakoviae 1882, T. 6.
CDCV, 1948. Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioceseos Vilnensis (1387 - 1507). Leid. J. Fijałek, Wł. Semkowicz. Kraków 1948. T. 1.
Chrzanowski T., Kornecki M., 1995. Pomorze wschodnie // Architektura gotycka w Polsce. Warszawa 1995. T. 1, 2, p. 93 - 109.
Detmar von Lübeck, 1866. Die Chronik Detmar's von Lübeck // Scriptores rerum prussicarum. Leipzig 1866, T. 3, p. 57 - 237.
Długosz J., 1876. Historiae Polonicae. Cracoviae 1876. T. 3.
Drėma V., 1991. Dingęs Vilnius. Vilnius 1991.
Graudonis J., 1996. Turaidas pils kārniņi // Arheologija un etnografija. Rīga 1996, T. 18, p. 89 - 92.
Hermanas iš Vartbergės, 1991. Livonijos kronika // Livonijos kronikos. Vilnius 1991, p. 153 - 208.
Holubovičiai V. ir E., 1941. Gedimino kalno Vilniuje 1940 m. kasinėjimų pranešimas // Lietuvos praeitis. Vilnius - Kaunas 1941, T. 1, Sąs. 2, p. 649 - 691.
Johann von Posilge, 1866. Johann's von Posilge, Officials von Pomesanien, Chronik des Landes Preussen (von 1360 an, fortgesetzt bis 1419) // Scriptores rerum prussicarum. Leipzig 1866, T. 3, p. 79 - 388.
Jučas M. 1971. Vilniaus pilys : rašytinės žinios // Lietuvos pilys. Vilnius 1971, p. 25 - 34.
Jučienė I., 1969. Archeologinių kasinėjimų Gedimino kalno papėdėje (prie Pionierių rūmų) ataskaita už 1969 m. Vilnius 1969 m. // PRI R F 5 Nr. 408.
Jučienė I., 1978. Senamiesčių tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976 - 1977 metais. Vilnius 1978, p. 45 - 61.
Kitkauskas N., 1989. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius 1989.
Kitkauskas N., 1995. Naujausi Vilniaus pilių tyrimų duomenys - svarbus Lietuvos istorijos šaltinis // Lietuvių Katalikų mokslų akademijos suvažiavimo darbai XV. Vilnius 1995, p. 198 - 211.
Kłacziński S. Z. (S. Z. Kł), 1930. Góra Zamkowa // Kurjer Wileński. Wilno 1930, gruodžio 19 d., Nr. 293 (1935), p. 2.
Klimas P., 1933. Ghillebert de Lannoy. Dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413 - 1414 ir 1421 metais) // Praeitis. Kaunas 1933, T. 2, p. 92 - 157.
Kraštas ir žmonės, 1988. Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV -XIX a.). Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. Vilnius 1988.
Kovrigina N., Legaitė R. Trakų Galvės ežero salos pilies archeologinių kasinėjimų dienoraštis. Trakai 1956 // LIIR 42
Kuncevičius A. 1993. Die Kacheln aus dem Palast der Großfürsten in Vilnius // Archäologische Schätze aus Litauen. Begleitband zur gleichnamigen Ausstellung. Duisburg 1993.
L. A., 1936. Skandalas Vilniaus Gedimino kalne // Lietuvos aidas. Kaunas 1936, lapkričio 27 d., Nr. 548, p. 3.
Lasavickas S., 1977. Vilniaus Aukštutinė - Gedimino pilis. Buvusio stovio eskizinė rekonstrukcija // PRI R F. 2 Nr. 86 - 58.
Lisanka A., 1984. Vilniaus Gedimino pilies kalno tyrinėjimai 1982 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius 1984, p. 25 - 26.
Luchtanienė D., 1997. Reprezentacinių rūmų teritorijos archeologiniai tyrimai // Statyba ir architektūra. Vilnius 1997. Nr. 6, p. 8 - 10.
L. Ž., 1924. Archeologinis radinys // Lietuvos žinios. Kaunas 1924, gegužės 11 d., Nr. 107, p. 3.
L. Ž., 1999. „Pornografija“ Gedimino kalne ? // Lietuvos žinios. Vilnius 1999, liepos 1 d., Nr. 151 (9364), p. 3.
Mikulionis S., 1968. Trakų salos pilis. Generalinis restauracijos projektas // PRI R F. 2 Nr. 50 - 61.
Navickaitė O., 1960. Archeologiniai tyrinėjimai Trakų salos pilyje // Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis. Vilnius 1960, T. 2, p. 69 - 80.
Patkauskas S., 1980. Archeologinių tyrimų Gedimino kalno vakarinėje pašlaitėje 1979 metais ataskaita. Vilnius 1980 // PRI R F 5 Nr. 2328.
Rackevičius G., 1995. Aukštutinės pilies archeologinių tyrimų ataskaita. 1995m. Vilnius 1995m. // LII R. F. 1, Nr. 2458.
Rackevičius G., 1997. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos žvalgomųjų archeologinių tyrimų 1997 m. ataskaita. Vilnius 1997 // LII R. F. 1, Nr. 2872.
Rackevičius G., 1998. Vilniaus žemutinės pilies Radvilų rūmų (III - osios oficinos) teritorijos archeologinių tyrimų 1997 m. ataskaita. Vilnius 1998 // LII R. F. 1, Nr. 2871.
Rackevičius G., 1999. Vilniaus žemutinės pilies Radvilų rūmų (III - iosios oficinos) ir Pilies kalno vakarinės atraminės sienos teritorijos archeologinių tyrimų 1998 m. ataskaita. Vilnius 1999, T. 1, 2 // LII R. F. 1, Nr. 3190 (1 d.), 3191(2 d.).
Rackevičius G., 2000. Vilniaus žemutinės pilies Radvilų rūmų (III - iosios oficinos) ir Pilies kalno vakarinės atraminės sienos teritorijos archeologinių tyrimų 1999 m. ataskaita. Vilnius 2000 // PTCLP R Nr. 119.
Rėklaitis P., 1999 a. Du Vilniaus vaizdai XVI - XIX amžių grafikoje // Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant. Vilnius 1999, p. 189 - 205.
Rėklaitis P., 1999 b. Gotikos architektūros rytinė riba ir Lietuva // Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant. Vilnius 1999, p. 27 - 35.
De la Riestra P., 1998. Architektur der Gotik in den „deutschen Landen“ // Gotik. Architektur. Skulptur. Malerei. Köln 1998. p. 190 - 235.
Sliesoriūnas F., 1980. Gedimino aikštė Vilniuje. Vilnius 1980.
Stryjkowski M., 1846. Kronika polska, litewska, źmódzka i wszystkiej Rusi. Warszawa 1846, T. 2.
Schmid B., 1928. Schloß Marienburg in Preußen. Berlin 1928.
Tautavičius A., 1960. Vilniaus pilies teritorijos archeologiniai kasinėjimai // Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis. Vilnius 1960, T. 2, p. 3 - 48.
Tautavičius A., 1969. Vilniaus pilies kokliai (XVI - XVII a.). Vilnius 1969.
Tebelškis P. Gedimino kalno vakarinėje papėdėje 1977 metais vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius 1978 // PRI R F 5 Nr. 1797.
Vygandas Marburgietis, 1999. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius 1999.
VŽP, 1991. Vilniaus žemutinės pilies rūmai. (1989 m. tyrimai). Vilnius 1991. T. 2.
VŽP, 1999. Vilniaus žemutinės pilies rūmai. (1994 - 1995 m. tyrimai). Vilnius 1999. T. 4.
Wigand von Marburg, 1863. Die Chronik Wigands von Marburg // Scriptores rerum prussicarum. Leipzig 1863, T. 2, p. 453 - 662.
Žulkus V., 1979. XV - XVIII amžių statybinė keramika // Architektūros paminklai. Vilnius 1979, Nr. 5, p. 37 - 43.
Граудонис Я., 1988. Черепича всегда молода // Наука и техника, Москва 1988, Nr. 1, p. 26, 27.
Малевская М. В. 1999. Дворец в верхнем замке Луцка в. // Государственный эрмитаж. Средневековая архитектура и монументальное искусство. Санкт Петербург 1999, p. 87 - 91.
Розенфельдт Р. Л., 1968. Московское керамическое производство вв. Москва 1968.
Тихомиров М. Н., 1952. Список русских городов дальних и ближних // Исторические записки. Москва 1952, T. 40, p. 214 - 259.
Трусов О. А., 1986. Беларусская черепича XIV - XVIII вв. // Советская археология, Москва 1986, Nr. 3, p. 186 - 191.

Nuoširdžiai dėkoju Vytautui Abramauskui, dr. Napoleonui Kitkauskui ir habl. dr. Adolfui Tautavičiui už visokeriopą pagalbą parengiant šią publikaciją.

THE ROOFS OF VILNIUS UPPER CASTLE IN THE EARLY 15th CENTURY

Gintautas Rackevičius

Summary

The tiled roofs of Vilnius Upper Castle and the development of them are closely bound with an appearance of stone buildings within the territory of the castle and a development of architectural forms. The data of written sources on the stone buildings of Vilnius Castle are too late and non-informative. The earliest inform on the stone house within the territory of the Castle, given as a gift to Bishop of Vilnius by Jogaila, was dated only 1387. The earliest iconographic source on the base of earlier drawn original was printed only in 1581. The earliest plan, where the buildings of the Upper Castle were presented as well, was made in 1648. After a generalization of the data of few historical sources, the iconography and architectural research, it may be supposed that in the second half of the 14th century - the early 15th century the roofs of the eastern building of the Upper Castle, three towers, the northern gate and the Saint Martin Church (if it was not situated over the northern gate) as well as the galleries at the protective walls were covered by tiles.
On an analysis of the material of the recent archeological research of the Castle Hill, one's attention is caught by the considerable group of finds - more than a hundred of fragments of Gothic trough-shaped tiles with their external side covered by green glaze. Only a small part of them was found on the performance of various building works on the site of Castle Hill. The most part of the coloured tiles was found in the surface layers of the hillsides (especially in the western one). Such stratigraphic situation may be explained by land works on the construction of fortress within the territory of Vilnius Castle in the early 19th century, when a considerable part of the cultural layer of the Upper Castle was simply pushed down along the hillside. Also in the first half of the 20th century the Castle "ordering" works often were performed in winter and without a proper supervision, so a part of destruction layers and breaks of tiles slipped down the hillside.

According to the information of written sources, the buildings of the Upper Castle suffered considerably on the fire in 1419. The restoration of the Castle after the fire is bound with the personality of Vytautas the Grand. It is doubtful that roofs of building of the Upper Castle could be covered with glazed green tiles before the last attack od Vilnius Castle by Crusaders in 1402. Vytautas spent almost four years (1382-1384 and 1390-1392) in Prussia. He had a possibility to get to know the fortification architecture of the Order. Probably, he was greatly impressed by the ornaments of yellow and green glazed tiles of the roofs of building of Marienburg Castle and the Upper Castle of Vilnius was restored after the fire according to this example. It seems that after the fire Vytautas elected as his residence the eastern building on the Castle Hill and the hall on the second floor of the building was used for representation as well. On a preparation for the crowning in autumn 1430 the hall on the second floor of the eastern building of the Upper Castle, which was the largest hall (10x30 m) within the whole territory of Vilnius Castle. Could be used. Its area was only a little less than the area of the hall of the Great Master's Palace (15 x 30 m) in Marienburg the closest capital of that time and much bigger than the area of the hall of the Duke Palace of the Trakai Island Castle (10x 21 m). Sorry, it is hard to perform a detailed comparison of the halls of Vilnius, Trakai and Marienburg Castles because of various degrees of preservation of them.
In the early 16th century, when the renaissance flat tiles were started to use for roofing, the residence of the Sovereigns, undoubtedly, was situated in the Palace of the Lower Castle. In the 16th century a ruination of buildings of the Upper Castle started. Up to the early 17th century a prison for noblemen was situated in the Upper Castle. In the axonometric part of the plan developed in 1648 the buildings of the Upper Castle are already shown without roofs. The Upper Castle was used as a fortress for a last time on the invasion of Moscow in 1655-1661. According to the data of the archeological research in 1940, it may be supposed that the roof of the northern tower of the Upper Castle was covered with Gothic (trough-shaped) tiles.

So, applying the method of deduction after a generalization of the data of historical sources, iconography, architectural and archeological research it may be supposed that in the early 15th century the roofs of buildings of Vilnius Upper Castle were decorated with green glazed tiles.

Although the expansion of the Order in Baltic lands hampered the development of Lithuania, but a considerable cultural influence of it took place as well. The roofs of buildings of Vilnius Upper Castle decorated with green glazed tiles in the early 15th century present a specific reminder on the failed crowning as well as the merits of Vytautas in the reconstruction of Upper Castle. On the scale of Eastern Europe it was one of the first tries to decorate roofs of buildings with glazed tiles.

THE LIST OF TABLES

Table 1. The quantitative distribution of fragments of trough-shaped tiles in the layers of the Castle mountain and its slopes (according to the results of narrow-scale research in 1969-1999)
Table 2. The quantitative distribution of fragments of trough-shaped tiles in the layers of the Western slope of the Castle mountain. (according to the results of the research of 400 m² area in 1998-1999)

Translated by Inita Tamošiūnienė

КРЫШИ ВЕРХНЕГО ЗАМКА ВИЛЬНЮСА В НАЧАЛЕ XV В.

Гинтаугас Рацкявичюс

Резюме

Черепичные крыши Верхнего Замка Вильнюса и их развитие тесно связаны с появлением каменных зданий на территории Замка и развитием их архитектурных форм. Данные письменных источников о каменных зданиях Вильнюсского Замка являются слишком запоздалыми и неинформативными. Наиболее раннее известие о каменном доме на территории Замка, подаренном Йогайлой епископу Вильнюса, датировано лишь 1387 годом. Наиболее ранний иконографический источник с ранее нарисованного оригинала был отпечатан только в 1581 году. Первый план, на котором были отображены и здания Верхнего Замка, был составлен в 1648 году. После обобщения немногочисленных данных исторических источников, иконографии и архитектурных исследований можно предположить, что во 2-й пол. XIV - начале XV в.в. крыши восточного здания, трёх башен, северных ворот и костёла Св. Мартина (если он не был расположен выше северных ворот) Верхнего Замка, а также галерей у оборонительных стен были покрыты черепицей.

При анализе материалов археологических исследований Замковой горы за последние годы бросается в глаза значительная группа находок - более ста фрагментов готической черепицы, имеющей форму жёлоба, внешняя сторона которой покрыта зелёной глазурью. Лишь незначительная часть их была найдена во время различных строительных работ у Замковой горы. Большая часть цветной черепицы была найдена в поверхностных слоях склонов горы (особенно западных). Такое стратиграфическое положение можно объяснить тем, что при сооружении крепости на территории Вильнюсского Замка в начале XIX века на Замковой горе проводились нивеляционные работы и значительная часть культурного слоя была просто сброшена вниз под откос. Даже и в 1-й половине XX века работы по приведению в „порядок“ Замковой горы зачастую велись зимой и без надлежащего надзора, поэтому часть слоев развалин, в том числе и обломки черепицы, сползли вниз по откосу.

Из письменных источников известно, что здания Верхнего Замка сильно пострадали во время пожара в 1419 году. Восстановление Замка после пожара связано с личностью Витаутаса Великого. Вряд ли крыши зданий Верхнего Замка могли быть украшены орнаментами из глазурованной черепицы зелёного цвета до последнего нападения крестоносцев на Вильнюсский Замок в 1402 году. Витаутас почти четыре года (1382-1384 г.г. и 1390-1392 г.г.) провёл в Пруссии. У него была возможность лично ознакомится с фортификационной архитектурой Ордена. По-видимому, на Витаутаса произвели большое впечатление орнаменты из глазурованной черепицы жёлтого и зелёного цвета на крышах зданий Мариенбургского Замка, и перестройка Вильнюсского Верхнего Замка после пожара 1419 года велась по этому образцу. Видимо, после пожара Витаутас в восточном здании Замковой горы основал свою резиденцию, а зал на втором этаже здания был предназначен и для репрезентаций. При подготовке к коронации, намеченной на осень 1430 года, зал на втором этаже восточного здания Верхнего Замка, который в то время был самым большим по площади (10x30 м) залом на всей территории Вильнюсского Замка, мог быть использован как зал для торжеств. По своей площади он не намного уступал залу (15x30 м) Великого Дворца Магистров Мариенбургского Замка - ближайшей столицы того времени, - и превосходил светлицу (10x21 м) Княжеского Дворца Тракайского Островного Замка. К сожалению, из-за различной степени сохранности залов Вильнюсского, Тракайского и Мариенбургского Замков трудно провести более глубокое сравнение их.

В начале ХIV века, когда крыши начали покрывать плоской черепицей нового типа, резиденция владык, без сомнения, находилась во дворце Нижнего Замка. В ХIV веке здания Верхнего Замка начали рушиться. До начала ХVII века в Верхнем Замке находилась действующая боярская тюрьма. В аксонометрической части плана 1648 года здания Верхнего Замка изображены без крыш. В последний раз Верхний Замок использовался в качестве крепости при инвазии москвичей в 1655-1661 г.г. По данным археологических исследований 1940 года можно полагать, что до середины XVII века крыша северной башни Верхнего Замка была покрыта готической (жёлобообразной) черепицей.

Итак, действуя методом дедукции, после обобщения данных исторических источников, иконографии, архитектурных и археологических исследований можно считать, что крыши зданий Верхнего Замка Вильнюса были украшены орнаментами из глазурованной черепицы зелёного цвета.

Хотя экспансия Ордена в Прибалтике тормозила развитие Литвы, тем не менее она оказывала и значительное культурное влияние. Крыши зданий Верхнего Замка Вильнюса начала ХV века, украшенные орнаментом из глазурованной черепицы зелёного цвета, являются своеобразным напоминанием о несостоявшейся коронации и о заслугах Витаутаса в перестройке Верхнего Замка. В пределах региона Восточной Европы это было одной из первых попыток декорирования крыш зданий глазурованной черепицей.

СПИСОК ТАБЛИЦ

Таблица 1. Количественное распределение фрагментов жёлобообразной черепицы в слоях Замковой горы и её склонов (по результатам исследований небольшого объёма в 1969-1999 г.г.)
Таблица 2. Количественное распределение фрагментов жёлобообразной черепицы в слоях западного склона Замковой горы (по результатам исследований площади в 400 м² в 1998-1999 г.г.)

Перевела Инита Тамошюнене