Dubingių piliavietės archeologiniai tyrimai

Rimantas Jankauskas, Albinas Kuncevičius
Rimvydas Laužikas, Gintautas Striška

RADVILŲ REZIDENCIJOS DUBINGIŲ PILIAVIETĖJE TYRIMAI

Dubingių piliavietė archeologiškai tyrinėjama jau keleri metai. Pastaruoju metu ši vieta ir jos tyrimai susilaukė didelio visuomenės susidomėjimo, nes 2004 m. vasarą rasti palaidojimai greičiausia yra vienų iš įžymiausių Radvilų giminės atstovų, palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos ir aplinkinių kraštų XVI-XVII a. istorijoje. Šiame straipsnyje apžvelgiama Dubingių piliavietės istorija, paskutinių metų archeologinių tyrimų rezultatai, antropologinių tyrimų duomenys bei aptariamos tolimesnio spėjamų Radvilų palaikų identifikavimo kryptys.

Istoriniai duomenys

Dubingių piliavietė yra Molėtų rajone, Dubingių miestelyje, Asvejos ežero krante. Dabar tai didelis, apie 500 m ilgio ir iki 200 m pločio, pusiasalis – kalva, seniau buvusi sala. Šioje piliavietėje tebėra išlikę buvusių XVI-XVII a. Radvilų rūmų ir evangelikų – reformatų bažnyčios griuvėsiai.

Dubingių piliavietė iš oro (PTC archyvas).

Dubingių miestelis bei piliavietė yra dažnai, nors dažniausiai tik fragmentiškai, minimi istorikų darbuose, kurie skirti Radvilų giminei bei konkretiems jos atstovams. Dubingiai buvo Radvilų kunigaikštiško titulo – Radvilos, Dubingių ir Biržų kunigaikščiai - sudedamoji dalis. Ypač dažnai ši pilis prisimenama, kalbant apie Barborą Radvilaitę. 1547 – 1548 m, po santuokos su karaliumi Žygimantu Augustu, ji Dubingių pilyje praleido beveik pusmetį, iš čia rašė laiškus karaliui, ją dažnai lankė Mikalojus Radvila Rudasis. Pilies teritorijoje buvusi evangelikų reformatų bažnyčia dažnai prisimenama, tyrinėjant Lietuvos reformacijos istoriją.

Pirmieji išsamūs Dubingių istorijos tyrimai buvo atlikti leidžiant lokalinę monografiją „Dubingiai“. Joje randame net du apibendrinančius straipsnius (istorikų R. Batūros ir M. Jučo), skirtus miestelio istorijai. Autoriai atliko didelį darbą kaupdami bei apibendrindami šaltinių duomenis, todėl straipsniai yra informatyvūs. Dar paminėtini A. Paliušytės ir V. Daugudžio apibendrinantys straipsniai apie Dubingių piliavietės bei bažnyčios istoriją.

Dubingių žemės vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1334 m aprašant Livonijos ordino puolimą. Tokie puolimai, kurie liko užfiksuoti kronikose, buvo ir 1373, 1375 metais. Kol kas nedidelės apimties archeologiniai tyrimai neleidžia neabejotinai teigti, kad Dubingių piliavietė išaugo iš buvusios medinės pilies ir priešistorės laikais naudoto piliakalnio. Labai tikėtina, kad dalis dabartinės kalvos buvo naudota kaip piliakalnis. Jį sunaikino vėlesnės pilies pastatų statybos, o labiausiai tikėtinoje vietoje, dar prieškario laikais, buvo suręsta poilsinė, kurios cementiniai pamatai išliko iki mūsų dienų. Šiuo metu ši, bene didžiausia Lietuvoje piliavietė, yra neįtraukta į naujai leidžiamą Lietuvos piliakalnių atlasą, nes esą neturi įprastinio piliakalnio požymių, o gal tiesiog yra per didelė “standartinio” piliakalnio sąvokai. Tačiau pirminė šios salos apgyvendinimo raida, rezidencinės pilies atsiradimo istorija dar laukia archeologinių tyrimų. Tebėra neiškus ir tikslesnis rašytiniuose šaltiniuose minimos Dubingių žemės centras.

Napaleonas Orda. Dubingių piliavietės vaizdas iš pietvakarių pusės. 1878 m. litografija.

Dubingių piliavietės galimą ankstesnę raidą netiesiogiai patvirtina tai, kad čia, po Žalgirio mūšio, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas stato pilį ir jau 1415 m. joje pakviečia pasvečiuoti karalių Jogailą ir jo dvarą. Prieš 1430 m. Vytautas piliavietėje fundavo ir pastatė šv. Dvasios vardo bažnyčią. Tolimesnė piliavietės raida rašytiniuose šaltiniuose atsekama jau tik nuo XV a. pabaigos - XVI a. pradžios, kada maždaug iki 1508 m ji atitenka Radviloms. Nuo to laiko iki XVII a. vidurio Dubingiai neatsiejami nuo Radvilų giminės iškilimo ir jų suklestėjimo istorijos. XVII a. antroje pusėje, pagrindine Radvilų pilimi tapus Biržams, prasidėjo Dubingių nuosmukio laikas. Iki 1730 m. Dubingių evangelikų – reformatų bendruomenė sunyko. Neprižiūrimi rūmų ir bažnyčios pastatai iro. 1735 m. bažnyčios stogas ir medinės vidaus konstrukcijos buvo sudegintos žaibo. Vėliau, XIX a., bažnyčios ir rūmų pastatai buvo ardomi plytoms. 1808 m Dubingius nusipirko Mykolas Tiškevičius, bet to meto planuose piliavietės vietoje pažymėta tik buvusių pastatų griuvėsių vietos, o visa likusi teritorija yra dirbami laukai ir šienaujamos pievos. Visgi pilies ir bažnyčios griuvėsiai dar pavaizduoti 1878 m. N. Ordos litografijoje, kur jie matomi iš pietvakarių pusės, nuo kito Asvejos ežero kranto. Litografijoje matyti apgriuvusi bažnyčia, apgriuvę, kelių aukštų, be stogo rūmai, šalia stovi apiręs rūmų bokštas. Tolimesnė Dubingių krašto istorija susijusi jau ne su pilimi, bet su Dubingių miestelio gyvenimu.

Radvilos

Radvilų giminė iškilo XVI a., ir iki XVII a. jie buvo viena iš galingiausių LDK didikų giminių. Buvo trys pagrindinės Radvilų giminės linijos. Ilgiausiai išsilaikė ir plačiausiai išsišakojo Nesvyžiaus ir Olykos Radvilų atšaka, pasibaigusi XIX a. pradžioje. Antroji atšaka, vadinama Gonionzo ir Medilo Radvilos, baigėsi jau trečioje kartoje, ir nuo XVI a. vidurio per dukteris jų turtus paveldėjo kiti Lietuvos didikai. Trečioji atšaka – Dubingių ir Biržų Radvilos, pasibaigusi XVIII a., valdė Radvilų tėvonijos žemes. Nuo 1547 m. šiai giminei imperatorius Karolis V suteikė kunigaikščio titulą. Žymiausi jos atstovai:
Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584) įtakingas politikas, Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas;
Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565), Mikalojaus Radvilos Rudojo pusbrolis, buvo LDK kancleris, Vilniaus vaivada bei Livonijos vietininkas, unijos priešininkas, faktiškai nevainikuotas Lietuvos karalius.
Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas, Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus (1547-1603), Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir didysis etmonas, kurio žygiai apdainuoti „Radviliadoje“;
Jonušas Radvila, Kristupo Mikalojaus Perkūno anūkas (1612-1655), Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas, kurio vardu pavadintas vienas iš dabartinės Lietuvos kariuomenės pulkų;

Bene labiausiai šią giminę išgarsino ir Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo Barbora Radvilaitė (1520-1551), 1550 m karūnuota Lenkijos karaliene ir po mirties palaidota Vilniaus Katedroje.
Barbora Radvilaitė 1547-1548 m Dubingiuose gyveno beveik 5 mėnesius. Piliavietės inventoriai rodo, kad tuo metu Radvilų rūmai buvo mūriniai, dviejų aukštų, su rūsiais, bokštu ir kitomis patalpomis. Galime teigti, kad panašaus, kaip Dubingių, stiliaus rūmai – su kampiniu bokštu – buvo populiarūs XVI – XVII a. LDK ir ypač mėgiami Radvilų. Panašaus stiliaus rūmai stovėjo ir kituose Radvilų dvaruose – Nesvyžiuje, Vilniuje. Vytauto funduota Dubingių bažnyčia 1565 m. Mikalojaus Radvilos Rudojo iniciatyva buvo perduota evangelikams - reformatams. 1620 m. Jonušo VI Radvilos (1579-1620) iniciatyva senosios bažnyčios vietoje buvo pastatyta nauja, didelė, renesanso stiliaus vienabokštė, mūrinė bažnyčia.

Itin svarbu tai, kad nuo XVII a. pradžios Dubingių evangelikų reformatų šventovę buvo siekiama paversti Radvilų giminės mauzoliejumi. 1621 m. Kristupas Radvila, kitas Perkūno sūnus (1585-1640) pabaigė bažnyčios statybą, sutvarkė rūsius ir, sudaręs sutartį su Vilniaus meistrais – mūrininku H. Handle ir akmentašiu J.P. Valonu, užsakė 7 sarkofagus Dubingiuose palaidotiems Radviloms. Tai turėjo būti 2 juodo marmuro, 2 rudo marmuro ir 3 mažesni balto marmuro sarkofagai. Kiek jų buvo iš tikro pagaminta, nežinome. Vėlesniuose, XVII – XVIII a. Dubingių bažnyčios inventoriuose minimas tik vienas, Mikalojaus Radvilos Rudojo marmurinis sarkofagas. Vieną sarkofagą mini ir Šymonas Starovolskis savo 1655 m. veikale „Monumenta Sarmatorum“ Sudaužyto marmurinio sarkofago fragmentų su raidėmis buvo rasta archeologinių tyrimų metu.

Galime tik spėti, kad, matyt, XVII a. viduryje, rusų kariuomenės invazijos metais, Dubingių Radvilų kapavietės buvo išplėštos, o palaikai išniekinti. Po šios invazijos kažkas surinkęs palaikus ir perlaidojęs juos atskiroje dėžėje po bažnyčios grindimis. XVIII a. pradžioje Radvilos, Dubingių paveldėtojai, ieškojo savo protėvių kapų, bet jų nerado. Šis antrinis palaidojimas ir buvo rastas 2004 m. archeologinių tyrimų metu.

Buvusios evangelikų – reformatų bažnyčios archeologiniai tyrimai.

2003 – 2004 m. buvo vykdomi archeologiniai tyrimai Dubingių piliavietėje esančioje buvusios evangelikų reformatų bažnyčios vietoje. 2005 m. buvo atidenginėjamas šios bažnyčios pamatų viršus. Tyrimus vykdė bendra Kultūros paveldo akademijos, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus ir Pilių tyrimo centro ,,Lietuvos pilys” tyrinėtojų grupė (vad. dr. A. Kuncevičius). Buvo iškastos 5 perkasos bažnyčios pamatų viduje bei išorinėje dalyje.

Tyrimų metu atidengti XVII a. pradžioje statytos renesansinės Dubingių ev. reformatų bažnyčios apsidė bei šoninių sienų pamatai ir sienų apatinės dalies fragmentai. Pamatai ir sienos mūryti iš akmenų ir plytų, renesansui būdingu plytų rišimu bei plytų ir akmenų mūro kaita. Pamatams greičiausiai buvo panaudota kiautinė konstrukcija, kuomet tarp dviejų išmūrytų sienų buvo pilamas kalkių skiedinys su akmenimis. Bažnyčios pamatai masyvūs - net 3 metrų gylio ir 2,9 metro pločio. Tyrimų metu taip pat rastas plytelių grindų fragmentas, laiptai į apsidėje buvusią laidojimo kriptą bei keli ankstyvesnių pastatų pamatų fragmentai. Visame tirtame plote rasta daug plokštinių čerpių su taip vadinamomis „bebro uodegomis“ fragmentų. Žinoma, kad čerpėmis buvo dengtas renesansinės bažnyčios stogas. Bažnyčia buvusi tinkuota viduje ir išorėje. Rasta daug tinko gabalų, padengtų baltos ir pilkos spalvos kalkiniais dažais. Bažnyčios langai buvo su vitražais. Tai liudija tyrimų metu surasti spalvoto stiklo ir švininių vitražų rėmelių fragmentai.

Bažnyčios viduje (po grindimis) ir išorėje aptikta daug palaidojimų. Palaidojimai bažnyčios viduje – ankstyvesni. Juos galėtume datuoti XV a. pabaiga - XVI a., t.y. laikotarpiu iki mūrinės bažnyčios statybos. Bažnyčios išorėje palaidojimai vėlyvesni, datuotini XVII - XVIII a. Taip pat bažnyčios viduje, prie pat apsidės, 2004 m. buvo aptikta ir antrinė, Radvilų giminės kapavietė.

Archeologinių tyrimų metu surasta keli šimtai radinių. Tai daugiausia su pastato architektūra arba palaidojimais susiję daiktai: keramika, vinys, XV – XVII a. monetos, marmuro fragmentai, aprangos detalės. Patys ankstyviausi radiniai yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro monetos (XV a. pabaiga). Bene vėlyviausi radiniai – marmurinių Radvilų antkapių fragmentai. Aptikta rudos, baltos ir juodos spalvos marmuro bei alebastro nuolaužų.

2005 m. buvo atidengtas bažnyčios pamatų viršus, išryškėjo bažnyčios pamatų planas. Remiantis archeologijos ir rašytinių šaltinių duomenimis galima teigti, kad Dubingių ev. reformatų bažnyčia buvo nedidelis, vienanavis renesansinis pastatas su kvadratinio plano bokštu priekyje. Tokie bažnyčių pastatai būdingi to laikotarpio Lietuvos protestantų kulto architektūrai ir ypač mėgiami Radvilų. Panašaus plano bažnyčias Radvilos buvo pastatę Vilniuje, Nesvyžiuje, Biržuose, Papilyje, Salamiestyje ir kitose savo valdose.

Rūmų archeologiniai tyrimai.

2005 m. liepos mėn. Radvilų rūmų vietoje pradėti archeologiniai bei architektūriniai tyrimai. Dirbo bendra Kultūros paveldo akademijos, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus ir Pilių tyrimo centro ,,Lietuvos pilys” tyrinėtojų grupė (vad. dr. A. Kuncevičius). Tyrinėta nedidelė perkasa rytinėje kalvos dalyje.

Tyrimų metu aptiktas rytinis rūmų kampas. Sėkmingai parinkta tyrimų vieta leido tyrinėti tiek rūmų vidų, tiek ir išorę, kadangi mūrai atsidūrė tirto ploto viduryje.

Rūmų liekanų vaizdas.

Sienos mūrytos gotikai būdingu plytų rišimu, tačiau jau renesansinių proporcijų plytomis. Tai rodo, kad aptiktas mūras statytas vėliausiai XVI a. viduryje. Rytinis pastato kampas sutvirtintas galingu kontraforsu, skirtu paremti sienas ir atlaikyti skliautų spaudimo jėgas.

Surasti pirmo aukšto grindų fragmentai rodo kelis rūmų remonto etapus. Paskutinį rūmų gyvavimo etapą mačiusios grindys (XVII a.) klotos iš specialiai pagamintų nedidelių ir plačių, stačiakampio formos plytų. Po jomis aptiktas ankstesnių grindų kalkinio skiedinio paklotas.

Po grindimis surastas kiek apardytas cilindrinio rūsio skliautas. Aptikta skliauto viršutinė dalis (lubos) ir švieslangis. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad rūmuose buvę trys rūsiai: kalėjimas, iždinė ir alaus rūsys. Kuri iš šių patalpų aptikta šiemet, kol kas nenustatyta. Remiantis analogiškais to meto pastatais Vilniuje ir kituose miestuose manoma, kad rūsio patalpos aukštis galėjo siekti 3 – 4 m. Dėl nedidelės tyrimų apimties rūsio patalpos tyrimai atidėti kitiems metams.

Rūmų išorėje archeologinių tyrimų metu surasta virš tūkstančio radinių. Patys vėlyviausi radiniai priskiriami XVII a. pradžiai - XVII a. viduriui. Tuo metu rūmai buvo gana prabangūs.


XVII a. I puses herbinis koklis iš rūmų vietos tyrimų.	XVII a. I pusės lėkštė iš rūmų vietos tyrimų.

Stogai dengti plokščiomis čerpėmis, iš surastų tinko fragmentų galima spėti, kad bent rūmų vidus buvo tinkuotas. Tarp radinių gausu langų stiklo duženų. Dauguma stiklų yra rombo formos, žalsvos spalvos. XVII a. pradžioje langus stiklindavo tik pasiturintys didikai.

Didžiausią radinių dalį sudaro kokliai. Jie puošti augaliniais bei herbiniais ornamentais, dengti polichromine glazūra. Daugiausia aptikta koklių su Radvilų herbu. Keletas jų pažymėti inicialais I R, ir, greičiausiai, priklausė Jonušui Radvilai. Tokių koklių rasta ir Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje. Taip pat Dubingių piliavietėje aptikti ir iki šiol nežinotų XVII a. koklių su Žygimanto Augusto monograma nedideliame herbo skyde. Įdomu tai, jog šie kokliai pagaminti praėjus bent pusei amžiaus po Žygimanto Augusto mirties.

Žemiau esančiame sluoksnyje, menančiame rūmų remontą, surasta gerai datuojanti medžiaga. Tai polichrominių, puoštų rozetės ornamentu, koklių (dažnai dar vadinamų renesansiniais) fragmentai. Tarp jų yra ir vienas stačiakampio formos plokštinio koklio fragmentas, puoštas moters (Madonos) su kūdikiu siužetu. Manoma, kad koklyje atkartotas vokiečių dailininko S. Behamo kūrinys ,,Šv. Mergelė su kriauše”. Tokie kokliai aptinkami tik svarbiausiose didikų rezidencijose. Taip pat surastas herbinio koklio fragmentas su Vytimi (raiteliu skyde). Kokliai su valstybės simboliu buvo naudojami tik ypatingas pareigas užimančių asmenų: gausiausia renesansinių koklių kolekcija surinkta Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje. Tokie kokliai datuojami XVI a. viduriu.

Po XVI a. iš plytų mūryta siena surastas akmenų mūras. Šiam mūrui naudotas kitoks skiedinys, jame nėra sveikų plytų, mūryti daugiausiai lauko akmenys. Prie pastarojo mūro ,,prisiglaudęs” degėsių sluoksnis rodo, kad būta didelio gaisro. Degėsiuose surasta nemažai puodų šukių, gyvulių kaulų. Rastoji Kazimiero Jogailaičio (III tipo) lietuviška moneta leidžia sluoksnį datuoti XV a. antrąja puse. Tarp kitų datuojančių radinių galima išskirti lanko strėlės antgalį (XIV-XV a. riba) bei raginę šachmato figūrėlę (XV a.). Šachmatai – itin retas radinys Lietuvos archeologinėje medžiagoje. Iki šiol šachmatų surasta tik Vilniaus ir Trakų pilyse.

Tyrimai parodė, kad XVI a. siena statyta ant ankstesnių rūmų (XV a.) pamatų. Taigi galima teigti, kad jau XV a. Dubingiuose būta mūrinės pilies. Gal būt iš jos Vytautas rašė laiškus Kryžiuočių ordino magistrui (1420 m.). Tolimesni rūmų archeologiniai tyrimai, galbūt padės atskleisti vienos garsiausių Lietuvos kunigaikščių giminės, Radvilų, istorijos ištakas.

Radvilų kapavietės archeologiniai ir antropologiniai tyrimai

Atidengti Radvilų palaikai tyrimų metu.

Radvilų kapavietė Dubingių piliavietėje surasta 2004 m, tyrinėjant buvusios Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios vietą. Iki tol ištirtus keliasdešimt palaidojimų galima suskirstyti į dvi stambesnes grupes. Pirmoji - išlikę nesuardyti kapai (anatomiškai tvarkingi, užkasti po bažnyčios grindimis), antroji - palaidojimai, kurie suardyti įvairių statybų metu (pavieniai kaulai arba tik dalinai išlikę palaidojimai). Tarp jų išsiskyrė centrinėje bažnyčios dalyje, po buvusiu “Dievo stalu”, žemėje užkasti į specialiai suręstą karstą – “dėžę” sudėti iš kitos vietos pernešti aštuonių asmenų palaidojimai. „Dėžė“, kurioje buvo sudėtos tik kaukolės, ilgieji rankų ir kojų kaulai, kai kurių individų dubenkauliai ar kiti didesni kaulai, tebuvo vos apie 1x1,5 m dydžio. Tarp vyriškos ir moteriškos lyties suaugusių individų nėra vaikų palaikų, nėra ir jokių įkapių. Tai, kad palaidojimuose ne visi individų kaulai, kad jie sudėti ne anatomine tvarka, kad, kaip rodo anatominiai tyrimai, kai kurie kaulai prieš perlaidojant jau buvo apgraužti žiurkių, kas įmanoma tik tuo atveju, jei palaidojama ne užkasant žemėmis, o, tarkim, sarkofage ar kriptoje, bei perlaidojimo – paslėpimo būdas rodo, kad šioje, garbingiausioje bažnyčios vietoje buvo perlaidoti itin svarbių asmenų palaikai. Žinant, kad šią bažnyčią pasistatė Radvilos ir kad jie buvo čia palaidoti specialiai užsakytuose sarkofaguose, bei atsižvelgiant į tai, kad jokie šaltiniai nemini apie Dubingiuose palaidotų Radvilų palaikų perlaidojimus kitose Lietuvos vietose, buvo įtarta, kad archeologinių tyrimų metu surasta kapavietė yra vieta, kur buvo paslėpti (perlaidoti) Radvilų palaikai. Kadangi šiame kape nerasta jokių įkapių, leidžiančių tiksliau datuoti ar identifikuoti individus, asmenų tapatybę, tebuvo galima patvirtinti ar paneigti antropologiniais, istoriniais, menotyriniais tyrimais.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad Dubingių – Biržų atšakos Radvilų giminės kapavietėje Dubingiuose 1577- 1627 m. palaidoti šie kunigaikščių Radvilų giminės nariai:
1. 1577 m. – Mikalojus Radvila, Rudojo anūkas (1575-1577 m.)
2. 1578 m. Ana Sobkovna, Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona (?-1578 m.)
3. 1583 m. Elena Hlebovičaitė, Mikalojaus Radvilos žmona (?-1583)
4. 1588 m. Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584 m.)
5. 1590 m. Mikalojus Radvila, Rudojo sūnus (1543-1589 m.)
6. 1621 m. Jonušas VI Radvila, Rudojo anūkas (1579-1620m.)
7. 1627 m. Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565m.)
8. 1627m. Elžbieta Šidlovecka, Juodojo žmona (1533-1562m.)

Gali būti, kad Dubingiuose palaidoti ir kiti Radvilos, pvz. Jurgis Radvila, Mikalojaus Radvilos ir Elenos Hlebovičaitės sūnus (1578-1613), todėl palaidotųjų sąrašas dar tikslinamas.

Istoriniai ir ikonografiniai duomenys suteikė daug itin vertingos informacijos apie minėtų asmenų išvaizdą, ligas, gyvenimo būdą, kurie gali turėti lemiamos reikšmės identifikuojant palaikus. Pavyzdžiui, istoriniai duomenys rodo, kad vienintelė iš Radvilų žmonų, kurios laidotos Dubingiuose, Mikalojaus Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka turėjo keturis sūnus ir keturias dukras. Taip pat žinome, kad jei, tarkim, Radvila Rudasis ligomis ne itin skundėsi, tai Radvila Juodasis, priešingai, buvo gana apkūnus, sirgo podagra, nuolat skundėsi dideliu dantų skausmu ir t.t. Beje, Radvila Juodasis mirė 1565 V 28, kai, anot amžininkų, prieš mirtį, patarus gydytojui, išsitepė visas gyvuoju sidabru, arba gyvsidabriu, kad sumažintų podagros skausmus. Yra 1565 VI 10 nuncijaus Giovanni Francesca Commendone laiškas, kuriame rašoma, kad Radvila tai padarė pats, nežiūrint gydytojo perspėjimo: “netrukus po to išsitepimo prasidėjo skausmai, kankino jį ištisas tris dienas be pertraukos taip, kad išsprogo akys, plyšo ausys ir lūpos, po to išpūtė jam šonus, o galų gale skilo galva į dvi dalis taip, kad mirė apleistas Dievo“.

Antropologiniai duomenys parodė, kad minimalus individų skaičius šiame palaidojime yra 8: vienas 30-40 m. vyras, vienas 40-50 m. vyras, trys virš 50 m. vyrai, viena 30-40 m. moteris, dvi virš 50 m. moterys. Vienas vyras buvo žemo ūgio ir labai kresno kūno sudėjimo. Viena moteris buvo aukšto ūgio ir liekno kūno sudėjimo. Viena moteris buvo daug kartų gimdžiusi. Bent vienas vyras sirgo toli pažengusia DISH (daugelio raiščių ir sausgyslių sukaulėjimas), neretai siejama su antro tipo diabetu, kurį dažniausiai sąlygoja nutukimas. Rasti ir bendri kaukolių ypatumai : keturios kaukolės (trys vyrai ir viena moteris) išoriškai labai panašios – dideli plokšti veidai, siauros nosys, labai didelės akiduobės, tačiau dantų kramtomojo paviršiaus raštas mongolidams nebūdingas. Konstatuotas ryškus nesutapimas tarp kaukolių siūlių sukaulėjimo (beveik visiškai sukaulėjusios, tai liudytų vyresnį amžių) ir dantų nusidėvėjimo (labai mažai nudėvėti, atitiktų jauną amžių arba maitinimąsi gerai apdorotu ir mėsišku maistu; pastarąją prielaidą patvirtintų ryškūs dantų akmenys). Visa tai, asmenų amžius, kai kurių asmenų tarpusavio panašumas, amžiaus ir gero, pastovaus maitinimosi požymiai, kas nebūdinga eiliniams to meto gyventojams patvirtino spėjimą, kad archeologinių tyrimų metu, surasti palaikai gali būti siejami su čia palaidotais Radvilomis.

Jonušo VI Radvilos kaukolės
sugretinimas su ikonografiniu atvaizdu.

Vėliau atlikti provizoriniai trijų kaukolių sugretinimai su turima ikonografija bei aukščiau minėti istorinių duomenų ir kaulų ypatumų sutapimai jau leidžia teigti, kad tarp palaidotųjų yra tokių asmenų palaikai:
Mikalojus Radvila Juodasis (kaukolės Nr. 6 ir vieno portreto sugretinimas; kaukolė – neseniai prieš mirtį iškritę keli krūminiai dantys; skeletas su DISH ir sąnarių patologija) – atitinka istorinius liudijimus apie apkūnumą, sąnarių ligas.
Elžbieta Šidlovecka-Radvilienė, Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona (vienintelės jauno amžiaus moters kaukolės Nr. 1 ir vieno portreto sugretinimas; daug kartų gimdžiusios moters palaikai) – atitinka liudijimus apie daugelį gimdymų.
Jonušas VI Radvila (vidutinio amžiaus vyro kaukolės Nr. 5 ir dviejų portretų sugretinimai).

Būtina pabrėžti, kad šie rezultatai, nors ir labai argumentuotai paremiantys archeologų prielaidas, nėra galutiniai ir turi būti tikslinami. Todėl identifikacijos darbas tęsiamas: archyvuose tikslinamas Dubingiuose palaidotų asmenų sąrašas, renkami visi įmanomi papildomi duomenys apie šių asmenų išvaizdą, gyvenimo būdą, sveikatą ir gydymąsi. Kritiškai analizuojama turima Radvilų ikonografija: spaudoje dažniausiai skelbiami portretai yra vėlesnės kopijos, abejotinas jų dokumentinis tikslumas (dauguma jų yra gana schematiški, nepakankamai atspindintys individualius bruožus), todėl nenuostabu, kad negauta visiško kaukolių ir portretų sutapimo. Tuo pačiu atliekamas detalus medicininis ir antropologinis tyrimas (įskaitant rentgenologinius ir cheminius tyrimus ieškant gyvsidabrio pėdsakų įtariamuose Mikalojaus Radvilos Juodojo kauluose). Planuojami ir genetiniai tyrimai, nors atsižvelgiama į didelius tokios analizės sunkumus (genetinės medžiagos degradacijos archeologiniuose mėginiuose bei užterštumo problemos, lyginamosios medžiagos stoka – archeologinėje medžiagoje geriausiai išlieka mitochondrinė DNR, kuri perduodama motinos linija, o Radvilų genealogija eina vyriškąja linija; dabar gyvenantys Mikalojaus Radvilos Juodojo palikuonys yra jau 12-13 kartos, todėl net juos suradus giminystės įrodymo tikimybė nedidelė). Tačiau šios problemos yra daugiau techninio pobūdžio ir gali turėti reikšmės atskiroms galutinių rezultatų detalėms. Todėl visgi galime didžiuotis suradę išskirtinių Lietuvos istorinių asmenybių palaikus.